Atvirojo vandens žvejybos sezonas eina į pabaigą. Kas čia beliko – pažvejosim dar kokius tris keturis savaitgalius ir ateis žiema. Lipsime ant ledo, lupsime klumpinius ešerius, važiuosime į Marias stintų. O prieš tai būtinai reikės priimti krikštą ekstremalioje, tačiau savotiškai patrauklioje, vėgelių žūklėje.
Savaitgalio ,,atsipalaidavimo“ vieta renkamės Nemuną. Beje, turėjom kvietimą iš kolegos druskininkiečio aplankyti tenykštį, jo mėgstamą ir pakankamai rezultatyvų ežeriuką, tačiau apakinti neišdildomų praėjusių metų žvejybų įspūdžių, neprarandame tikėjimo mūsų upių tėvu. Šiemet teko jame žvejoti bene dešimt kartų, tačiau įspūdingais laimikiais pasigirti, deja, negalėjau. Bet juk gi turi kažkada ,,iššauti“. Jame žuvies neabejotinai yra. Nežiūrint į tai, kad tinklininkai atlieka savo juodą darbą, tikrai tikiu, kad čia ganosi ne viena įspūdingo dydžio žuvis. Juk, kaip žinia, lydekos yra pakankamai atsargios ir į tinklus stengiasi nepapulti.
Taigi su kolega Aivaru išplaukiame į lydekų medžioklę apie 8.30. Kaip ir praėjusią žvejybą, nusprendžiame teikti prioritetą raudongalviams masalams. Bandome voblerius, riperius. Tik išplaukus sutinkame savo senų gerų prietelių Dainius&co ekipažą. Jie čia lankosi pakankamai dažnai, todėl yra apie ką pakalbėti, pasidalinti įspūdžiais ir ateities planais. Kadangi senai nesimatėm, jungiam valtis ir prasideda senų žvejų pasikalbėjimai, aišku nepamirštant pavartoti vitamino A. Apibendrinant visą mūsų pokalbį galima daryti kelias išvadas:
– Nemunas ir Kauno Marios šiemet užsispyrusiai tylėjo;
– Per lašišų migraciją Nerimi, Žeimena buvo užfiksuota įspūdingų vaizdų, liaudyje vadinamų ,,išėjimais“, kur neperdedant (jau po žvakių užpūtomo, žr 24 anekdotą http://www.spiningavimas.lt/anekdotai/) galima buvo pamatyti metro ar net pusantro metro monstrų, tačiau vėlgi su rezultatais prastai;
– Buvo surasta nedidelių ežerėlių Ignalinos, Dzūkijos kraštuose, kur lydekos kibo pakakamai gerai;
– Sujudėjo jau vėgeles. Po kokių 3 – 4 savaičių bus galima drąsiai važiuoti gaudyti. Beje, jau dabar girdėt, kad po vieną kitą pasigauna;
Po linksmo pokalbio išsiskiriam ir tęsiam žvejybą. Kolegos patraukia žemyn upe, o mes aukštyn. Pradžioje tikriname vietas, kuriose anksčiau esu pagavęs ir kurios yra sužymėtos GPSe. Pagrindiniai taškai eina palei vagos kraštą. Be to, toje Nemuno atkarpoje yra keletas rimtų dugno perkritimų, kuriuos visada patikrinu. Šukuojam ir pravilkdami voblerius ir apmėtydami riperiais su sunkokomis galvomis. Bet, tiesa (t.y kibimas) slypėjo kažkur anapus. Niekaip nesugebėjom atrasti nei ,,teisingos“ vietos, nei ,,teisingo“ masalo. Lydekos buvo išsislapsčiusios nežinia kur. Tada atėjo laikas eksperimentams. Aivaras pradėjo štai nuo tokių siaubūnų…
O aš standartišlai – keičiau voblerius ir riperius, stengdamasis pateikti vis kitokių formų ir spalvų. Paskui nuo jų perėjau ant blizgių, paskui nuo blizgių ant mepsų, bet, deja, tuščiai.
Po pietų sutinkame grįžtančius mūsų kolegas, kurie didžiąją laiko dalį gaudė pačioje vagoje ant voblerių. Daugumoj žvejojo ant Yo-zuri raudongalvių. Bet ir jiems prastai sekėsi. Grįžo su nuliniu rezultatu. Taigi mūsų šios dienos žvejyba ne itin sėkminga. Bet o tačiau saulutė, kuri šį rudenį retai teišlenda, skaisčiai švietė, nuotaika gera, kolegos nuostabūs, tad ir laikas praleistas fantastiškai. Bus dar tų lydekų – tegul gyvena!
Beje, kolega druskininkietis, apie kurį minėjau pradžioje, tuo metu laiko veltui neleido, o tikrino savąjį ežeriuką. Ir ką jūs manot, rezultatai tiesiog įspūdingi – jis pagavo 12 lydekų, iš kurių didžiausia 2,4kg (kitos 0,5 – 1kg ir aišku keliavo paūgėti), o jo draugas sugebėjo suvilioti dvi margašones ir vieną padorų ešerioką. Tai taip kad galima daryti išvadą, kad žūklės rezultatai priklauso ne tik nuo sugebėjimų, bet ir nuo pasirinkto vandens telkinio. O Nemuno lydekoms sakome iki susitikimo kitą pavasarį. Tikėsimės, kad iki tol jos stipriai praalks ir valgys mūsų masalus per daug nesirinkdamos.