Paskutinė rudens žvejyba. Tvičingas su minnow tipo vobleriais

Po dviprasmiškus jausmus sukėlusios paskutinės žvejybos negiliame Grūdos ežere, esančiame Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, nusprendėme čia grįžti dar kartą. Kodėl dviprasmiškų? Todėl, kad mano ir kolegos rezultatai skyrėsi kardinaliai. Aišku, jis čia gaudo jau ne vienerius metus, žino šį ežerą, kaip savo kiemą ir įrodė, kad lydekų čia tikrai yra. O aš gaudžiau pirmą kartą, nieko nepagavau, tačiau susipažinau su jo ypatybėmis ir, manau, kad supratau, kaip suvilioti vietines margašones. Taigi, važiuojame spiningauti turėdami aiškią taktiką – iš pradžių velkiausime su negiliai neriančiais vobleriais, riperiais ir sukrėmis. Jei lydekos nesigundys, trauksime jų ieškoti į priekrantes nedideliame 1 -1,5 metro gylyje. Naudosime tvičinimo pravedimo būdą ir minnow tipo voblerius. Atitinkamai, priešingai nei gaudėme praėjusią žvejybą, pasikeičiame įrankius iš minkštesnių ilgesnių į kietesnius ir trumpesnius. Kodėl naudosime būtent šį būdą ir šiuos voblerius? Keletas vieno žymiausių Rusijos spiningavimo meistrų Konstantino Kuzmino bei mano minčių iš asmeninės patirties.
Minnow tipo vobleriai žinomi seniai, tačiau šį efektyvų masalą dalis mūsų, spiningautojų, visai nenaudoja, o kita dalis juos atrado ir pažino nesenai, vos prieš kelis metus. Minnow voblerių panaudojimą galimą sulyginti su džigavimo revoliucija – ant tiek didelė šio etapo įtaka mūsų spiningavimo karjeroje tobulinant techniką su pačiais naujausiais ir ko gero universaliausiais masalais.
Minnow vobleriai – tai gerokai ištempti, be didesnio išlinkimo masalai, labiau poperių tipo su nedideliu liežuvėliu, kuris įtaisytas 45 laipsnių kampu.
Dauguma minnow voblerių yra suspenderiai tai yra tarp jų yra ir gryni suspenderiai ir tokių, kurių plūdrumas neženkliai skiriasi nuo neutralios iki šiek tiek neriančių ar plaukiančių. Kitaip tariant, tarp minnow, skirtingai nei kitų tipų voblerių, yra nedaug giliai neriančių ar greitai skęstančių. Taip yra todėl, kad trūkčiojantis pravedimas arba kitaip tvičingas (angl. twitching) geriausiai sudirba būtent su suspenderiais. Labai sunkūs ar lengvi – pauzių metu per daug jau greitai neria žemyn ar į viršų, o tai vargu ar padidina kibimų skaičių.     
             
Mes kaip visada stengiamės ieškoti geros kokybės masalų už priimtiną kainą. Kitaip tariant ieškom aukštos kokybės už mažą arba vidutinę kainą. Jei didesnių taip vadinamų deep runner/giliai neriančių voblerių segmente dar pavyksta kažkokį panašų variantą rasti, tai su minnow yra šiek tiek kitaip. Pasitaiko, kad kinietiški masalai, pirkti turguj už penkiasdešimt litų pagal formulę tris perki ketvirtas nemokamai, dirba ne prasčiau už 30, 40 ar daugiau tautiškų kainuojantį ,,japoną“. Tačiau šiuo variantu retai kada galima pasikliauti. Patyrę spiningautojai renkasi brangesnius, tačiau kokybiškesnius minnow voblerius. Dažnai būna nepaaiškinamų dalykų (vienas vobleris kažkodėl būna kibus, kitas ne), dauguma kurių yra subjektyvūs, tačiau yra ir realių brangesnių masalų pranašumų. Tai ir kokybiškesni kabliai, ir geriau padarytas liežuvėlis, ir bėgiojantis svorio centras…Minnow vobleriai priklauso tai masalų grupei, kurie retai prarandami, tai yra mirtinai užsikabina už kliūčių ar atsikabina beužmetinėjant. Todėl, tikriausiai, nėra prasmės ant jų taupyti.

                    Lucky craft minnow                                          Yo-zuri l minnow                                   Masu master minnow
        Kai kurie žvejai neišbandę trūkčiojančios pravedimo technikos, minnow voblerius priskiria prie eilinių standartinių masalų. Tačiau gaudant su jais lydekas ir ešerius tvičingu (angl. twitching) išgaunamas daug kartų geresnis rezultatas, nei naudojant tolygų pravedimo būdą. Todėl apie gaudymo techniką tokiais masalais reikėtų diskutuoti ne tema ,,kas geriau: tolygus ar trūkčiojantis pravedimas“, o, be abejo, ,,efektyvūs netolygaus pravedimo būdai“. Čia variacija gali būti labai įvairi: patraukimų intensyvumas, pauzių trukmė ir periodiškumas ir t.t. Kai kada skirtumai tarp šių veiksnių gali duoti labai skirtingą rezultatą. Vis dėl to, jei kalbėti, apie situacijas, kada tvičingą nepatartina naudoti, tai liestų šlakių ar upėtakių gaudymą srauniose, negiliose upėse. Čia minnow pravedinėja tolygiai, kai kada darant pauzes, kurių metų vobleris pats savaime žaidžia srovėje.        
    
                        Megabass minnow                                                        Salmo minnow                                                 Duel Hardcore
          Minnow vobleriai mūsų klimatinės zonos sąlygomis naudojami nuo pat balandžio pabaigos iki pirmųjų šalnų. Kitaip tariant šie masalai išlieka efektyvūs praktiškai visu atvirojo vandens sezono metu. Tai išties nebūdinga vobleriams, nes kiti šio tipo masalai pasiteisina tik tam tikru metų laiku. Pavyzdžiui, didesnieji crank‘ai geriausiai ,,dirba“ vasarą ir ankstyvą rudenį, trail dancer‘iai ar shad rap‘ai jau įsibėgėjus rudeniui. Ir šaltame vandenyje toli gražu ne visur ir ne visada jie atneša laimikį. Paviršiniai masalai silpniau pasirodo ankstyvąjį pavasarį. Aišku, nereikėtų pamiršti, kad minnow efektyvumą šaltame vandenyje įtakoja ir dar vienas labai svarbus veiksnys – tame šaltame, negiliame vandens telkinyje turi būti aktyvi plėšri žuvis, visų pirma lydeka. Šių faktorių sutapimas pastebimas, pavyzdžiui, ankstyvą pavasarį prieš lydekų nerštą mažose upėse ar vėlyvą rudenį nedideliuose, sekliuose ežeruose ar kanaluose.     

                          Owner rip’n minnow                                                   Smith Shirasu                                        Megallon diving               
Ar tiesa, kad ant minnow galima pagauti daugiau nei ant vartiklių? Šį klausimą užduoda ne vienas žvejys. Ypatingai tie, kurie per visą savo spiningavimo praktiką, be sukrių ir blizgių, taip ir neįsisavino kitų tipų masalų. Ir kai staiga išaiškėja, kad daugelis aplinkui vis daugiau diskutuoja apie kažką, į ką jie anksčiau neatkreipė dėmesio ir tas kažkas, pasirodo, realiai gaudo žuvį, pradeda graužti save, kodėl jis anksčiau jais nesusidomėjo. Galiausiai nemažai žvejų su minnow klasės vobleriais sėkmingai nuėjo kelią: nuo nežinojimo per netikėjimą į išbandymą ir nuostabą. Vis dažniau šie masalai figūruoja, kaip vieni iš geriausių per spiningavimo varžybas. Iš techninės pusės – jų panaudojimas nesunkiai įsisavinamas. Reikia tik noro.  

                        Sebile Acast minnow                                    Tvičingui tinkami ir crank vobleriai. Yo-zuri 3D flat crank      
       Minnow – seklumos masalas. Reiškia jo spalvos parinkimas turi didelę įtaką kibimui? Yra daug nuomonių, kad kuo giliau eina masalas, tuo spalva turi mažesnę reikšmę. Su šia nuomone sunku nesutikti, nes šviesos pralaidumas gilėjant krenta, atitinkamai silpsta ir regėjimo savybės. Minnow vobleriai, atvirkščiai, ,,dirba“ tik viršutiniuose vandens sluoksniuose (aišku, jei nenaudojam downringer‘ių ar pagilintojų) – retai giliau, nei pusantro metro gylyje. Tai reikštų, kad į spalvinimą turime atkreipti ypatingą dėmesį? Čia vienareikšmio atsakymo nėra. Ne vienas rimtas spiningautojas, kuris ant minnow voblerių yra pagavęs ne vieną šimtą lydekų ar ešerių ir, kurie gali kalbėti apie rimtą statistiką ir tyrimus, negali išskirti prioritetinių spalvų. Daug kas priklauso nuo konkretaus vandens telkinio, oro sąlygų ir t.t. Daugelis žvejų voblerių spalvas dažniausiai renkasi pagal jų ryškumą – palyginti ryškią masalo nugarą, kad vizualiai būtų galima lengviau sekti, kaip dirba masalas. Dažnai tai būna labai naudinga.
Koks optimalus pavadėlio ilgis? Netgi jei mes gaudome nedidelius ešeriukus ant pačio mažiausio (38-40 mm) minnow ir tikimybė pagauti lydeką lygi nuliui, geriau pririšti trumpą, bet tvirtą pavadėlį. Šiuo atveju jis vaidina kitą vaidmenį – tvičingas, kaip pravedimo būdas, turi vieną trūkumą – valas dažnai užsimeta už priekinio voblerio trišakio. Pavadėlio naudojimas ženkliai sumažina tokių persimetimų skaičių, nors, aišku, ir neišvengia. Nuogąstavimai, kad jis gali pakenkti nedidelio vobleriuko žaidimui, bereikalingi. Kalba eina apie trijų centimetrų pavadėlį iš pirmo numerio gitaros stygos. Jis praktiškai nieko nesveria ir neiškreipia balanso. Be to, galima pritvirtinti pavadėlį ne prie voblerio žiedelio, o vietoj jo. Vidutinio ar didesnių dydžių minnow masalų darbui pavadėlio buvimas daro dar mažesnę įtaką. Tokiu atveju galioja standartinė taisyklė: pavadėlio ilgis turi būti lygus voblerio ilgiui. Netgi galima dėti didesnį – pavyzdžiui ant 9 cm voblerio 12 cm pavadėlis. Tai sąlygoja tai, kad tvičinant masalus lydekos turi įprotį pulti juos iš priekio ir yra tikimybė, kad nukąs valą, jei pavadėlis bus per trumpas.
Kokios ritės – multiplikatorinės ar beinercinės – geriausiai tinka gaudant minnow tipo vobleriais? Dauguma žvejų gaudo su beinercinėmis ritėmis. Čia, tikriausiai, kalti šių ričių universalumas ir spiningautojų įpročiai. Tačiau čia tas atvejis, kai multiplikatorius sudaro rimtą konkurenciją beinercinėms ritėms. Kalba, aišku, neina apie pačius mažiausius ešerinius minnow. Bet štai pradedant vobleriais nuo 6 gramų svorio jau galima normaliai mėtyti su ,,multiku“. Motyvacija renkantis pastarąją ritę sekanti. Tvičinguojant dėl netolygaus valo įtempimo jis ritėje gulasi nelyiai ir dėl to metant gali atsirasti barzdos. Gaudant pigiomis ir atitinkamai mažiau kokybiškomis beinercinėmis ritėmis tai nutinka ypač dažnai. Su brangiomis rečiau, bet būna – po kiekvieno metimo turi atkreipti dėmesį, kaip ar valas teisingai guli. Multiplikatorinės ritės turi ,,imunitetą“ netolygiam valo susukimui. Dar didesni minnow – virš 25 gr – pagal savo savybes ir gaudymo būdą yra artimi džerkbaitams. Ir čia jau klasikiniai ,,multikai“ turi kur kas didesnių pranašumų, tame tarpe ir patogumas teisingai atlikinėti tvičinginius pravedimus.     
Taigi grįžtame prie mūsų žvejybos. Diena išpuolė, bent jau mums žmonėms (nežinau, kaip lydekoms), tikrai nuostabi – šviečia saulė, vėjo nėra (beje, vėliau, apie pietus, jis pakyla iki padoraus 3-4 m/s greičio), oras apie 6 laipsnius šilumos. Vandens temperatūra 4 laipsniai tai yra labai artima žiemos metui. Nekantraujame įmerkti masalus, tad pajudame dar su tamsa, tačiau atstumas ir užtrukę pasienio formalumai neleidžia pradėti žvejybos tik prašvitus – išplaukiame tik apie 9 valandą. Kažkodėl nuojauta kužda, kad lydekos tokiomis oro sąlygomis turi būti aktyvios iš ryto. Kalbant apie oro sąlygų ryšį su kibimo aktyvumu, ar tai patirtis ir stebėjimai ar tai šeštas jausmas man sako, kad, esant saulėtam, ramiam orui, lydekos dažniau būna aktyvios ryte iki kokios 10 valandos ir vakare nuo 15 valandos. O vėjuotomis, apsiniaukusiomis ir lietingomis dienomis labiau galima tikėtis pietinio kibimo, dažniausiai pasireiškiančio nuo 12 iki 14 valandos. Aišku, neatmetama ir visiškos nekibos tikimybė, kai lydekos išsislapsčiusios nežinia kur ir visiškai ignoruoja mūsų siūlomus masalus.
Pradžioje, kaip ir planavome, kol variklio akumuliatoriai dirba visu pajėgumu, velkiaujame. Plaukiame tomis vietomis, kur praėjusį kartą mes ir kitos valtys daugiausiai pagavo. Aš dedu salotinį riperį. kolega iki 3 metrų neriantį Yo-zuri voblerį, ešerio imitaciją. Tačiau pirmi šūviai nesėkmingi. Kolega keičia į sukrę su 4 numerio Aglia lapeliu ir, pasirodo, neprašauna – tik užmetus ir pradėjus vilkti – smūgis. Visai nebloga, kaip šiam ežerui. Virš kilogramo. Aivaras labai patenkintas – atidarė rudens sezoną – tai pirmoji jo lydeka šį rudenį.

Ta prasme jis spiningavo daug, tačiau nesėkmingai. Tęsiame žvejybą. Valandos bėgyje kelis kartus praplaukiame pro kibias vietas, tačiau kibimo nesulaukiame. Tada imamės plano B. Pradedame tvičinti netloli kranto palei nendrių liniją nedideliais, į 0,5–1 metro gylį neriančiais vobleriais. Ir neapsirikome – pusvalandžio bėgyje pagavau dvi lydekaites. Tiesa, neįspūdingo dydžio – viena apie pusės kilogramo, kuri keliavo atgalios paūgėti,

kita apie kilogramą. Bet vis tiek pasidarė linksmiau gyventi. Visos lydekos, beje, pagautos tarp 9.30 ir 10.30. Tikimės sulaukti ir dar geresnio pietinio kibimo. Aktyviai šukuojame vieną kranto ruožą po kito, vėliau pasitraukiame į kiek gilesnius 2-3 m gylio plotus, kur echolotas visą dieną rodė žuvų būrius. Tačiau mūsų darbas ėjo veltui. Taip ,,pradirbome“ praktiškai iki pačių sutemų. Sutikome keletą valčių, tačiau joje buvę žvejai laimikiais pasigirti negalėjo. Guodėsi tik keliais nežymiai grybžtelėjimais. Kas mums krito į akis ir kiek nustebino, tai, kad dauguma žvejų susirinko tik apie pietus ir, pažvejoję vos valandą ar dvi traukė namolio. Matyt, dažniausiai čia būna pietinis lydekų kibimas ir jo nesulaukę, šį ežerą pamėgę žvejai, nesivargina ilgiau jo tikrinti – vadovaujasi logika, jei nekimba per pietus, reiškia nekimba visą dieną. Tačiau, deja, šiandien tokia taktika neveikė – lydekos buvo aktyvios tik ryte. Ir, beje, sekančią dieną gavome žinių, kad lydekos ir ne pačios mažiausios (virš 2 kilogramų) tądien užkibo gerokai po pietų. Vadinasi geriausia logika – yra nusiteikti žvejoti visą dieną. Tada tikimybė pagauti gerokai padidėja. Juk, kaip žinia, laikas praleistas žvejyboje neįskaičiuojamas į gyvenimo trukmę. Tad ir linkiu džiaugtis gyvenimu, žvejoti daug ir dažnai!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

twenty − eleven =