Savaitgalis su jaunuoju junga

Po praėjusio savaitgalio sėkmingos žvejybos vėl taikomės važiuoti į tą patį vandens telkinį tikėdamiesi, kad lydekų apetitas nebus sumažėjęs, o jei dar pavyktų ir kokią ,,mamytę” suvilioti… Ech, iš viso būtų fantastika. Be to dar gauname žinių iš kolegos X, kad jis vidurį savaitės ten pagavo net keliolika lydekų. Beje, kolega tikrai rimtas žvejys ir gerbia gamtą, todėl daugumą jų paleido paūgėti. 
Šeštadienis. Tradiciškai, dar neprašvitus atsiduriu prie ežero. Kol susiruošiu visus rakandus jau ir švinta (vadinasi viskas teisingai suplanuota). Oro temperatūra 6 laipsniai (vandens irgi tokia pati), vėjas rytų kokia 3-4 m/s, apsiniaukę, tačiau nelyja. Oras visiškai skiriasi nuo praėjusio savaitgalio, kai buvo šaltukas, tirštas rūkas, labai lengvas šiaurės rytų vėjelis. Maršrutas, kuriuo velkiausiu aiškus. Vietos, kur gerai kibo praėjusias žvejybas žinomos (koordinatės įvestos į echoloto GPS‘ą). Konkurentų kol kas nematyti. Tad beliko tik susirinkti lydekas ir namo. Jo… daug kas pasijuoktų iš tokio plano – kad viskas būtų taip paprasta… Praplaukus kelis kartus pro patikrintas vietas, mėtant ties skardžiuose augančiomis žolėmis (kur kaip taisyklė anomis žvejybomis tūnodavo lydekos) jų ten neradau. Dėl vienoms lydekoms ar tik kokiam čia šitą šimtą metų žvejojančiam vietiniui žinomų priežasčių dantytosios kažkur pasitraukė. Spėju, kad į gylį, į duobes. O plotai šiame ežere dideli. Ne taip lengva (be skardžių priekrantėse) rasti bent nedideles duobeles. Belieka tik kiek atsitraukti nuo skardžių tolyn ir šukuoti plotus, kur gylis 6-8 metrai. Aišku, galima remtis kitokiu planu – leistis skersai ežero su sunkiais masalais ir tikėtis, kad atsitiktinai kokia lydeka pasiklydėlė užkibs. Bet kažkaip širdis jaučia (gal įsitinkinimas), kad lydekos vis tiek turi būti ties skardžiais – arčiau link sėklių ar tolyn į gylį, bet vis tiek netolį jų. Nežinau, kaip įvertinti šią pasirinktą taktiką, bet, atsižvelgiant į tai, kad, plaukiant įprastu maršrutu, iki pietų nieko nepagavau, o nuo 12 iki 14 h sugaudžiau dvi lydekaites – 1 kg ir 1,5 kg. Gal apie pietus joms paprasčiausiai sukilo apetitas ir atsirado poreikis pavalgyti?! Ir nereikia čia prisigalvoti nei jokių taktikų nei strategijų, o paprasčiausiai kantriai ir nuosekliai dirbti? Beje, lydekos užkibo ant tradicinių raudongalvių riperių, nors bandyti buvo ir kiti, čia pasiteisinę masalai. Rezultatas ganėtinai prastas, azartas ir noras žvejoti dar neišblėsęs, todėl yra didelis noras čia rytoj sugrįžti.
Sekmadienis. Planas Y. Sugalvoju šiandien vienu šūviu nušauti du zuikius – pagaudyti lydekų ir parodyti savo sūnui, kaip atrodo rimta, gana atšiauri rudeninė žvejyba. Tikrai žinau, kad tokiomis oro sąlygomis, jam žvejoti tikrai nepatiks, bet šiaip ne taip įkalbu važiuoti drauge, prižadėdamas jam, kad gaus vairuoti ,,laivą“ ir tikrai pagaus savo rekordinę žuvį. Kol kas jo sugauta didžiausia žuvis – 200 gr. lydekaitė (pagauta vasarą ant mepso ir po foto sesijos paleista toliau augti). Sūnus šiaip ne taip sutinka iškeldamas papildomą sąlygą, kad kelsimės 7.30. Aišku, tėvas nebūtų žvejys-maniakas, jei nesugalvotų, kaip anksčiau pradėti žvejoti – atsikėlęs prieš 5.30 h pasuka laikrodžių rodykles į sutartą 7.30 poziciją ir žadina vargšą vaiką. Tas sunkiai ritinėdamasis šiai ne taip iškrenta iš lovos ir pažiūrėjęs į laikrodį, tvirtai laikosi savo žodžio – ramiai ruošiasi į žvejybą. Taigi mes vėl kaip visada tvarkingai prieš auštant atsiduriame prie ežero, susiruošiame ir su aušra išplaukiame lydekų medžioklėn.

Oras labai panašus, kaip ir vakar. Tik vėjas protarpiais sustiprėja iki kokių 5-6 m/s. Žvejoti tikrai nėra labai malonu, bet mane gelbsti ,,teisingi“ žieminiai rūbai, o sūnų 3 kepurės, 4 megztiniai, 2 kelnės, 2 poros pirštinių…Oras nesvarbu – svarbu įvykdyti misiją ,,Lydeka“ t.y kad sūnus pagautų bent vieną lydeką. Taigi bandom plaukti vėl tuo pačiu maršrutu, kaip praėjusį savaitgalį. Nesėkmingai – lydekų, kaip ir vakar, ten nerandame. Belieka vėl griebtis tokių pačių vakarykščių veiksmų – plaukti toliau nuo skardžių 5-8 metrų gylyje. Žvejų susirenka daug daugiau nei vakar – keliolika valčių. Pora valandų tuščiai paplaukioję, nutariu sūnui suorganizuoti masalų mėtymo pratybas – patobulinti pradedančiojo spiningautojo įgūdžius. Viskas kaip ir tvarkoj, užmetimo žingsnius/veiksmus jis žino ir ganėtinai sėkmingai meta…į aukštį – tėvas tikriausiai pamiršo pasakyti, kad masalus reikia mesti ne į viršų, o į tolį. Sūnaus metimai išties įspūdingi – masalas skrenda kokia keliasdešimt metrų į aukštį ir po kokia dešimt sekundžių pliumpteli visai šalia valties. Juoko abiems pilnos kelnės. Va čia tai technika – tikras Alekna – net aš norėdamas į tokį aukštį nenuskraidinčiau masalo. Gerai, kad žuvėdrų ar ančių šalia nebuvo… Bet nieko. Po kelių dešimčių metimų techniką atiderinom ir sūnus išmoko tvarkingai užmetinėti. Taigi grįžtant prie rimtosios žvejybos, pakalbinam kelis praplaukiančius žvejus – rezultatai prasti – dauguma nieko nepagavę, vienas žvejys turi vieną dantytąją. O jau beveik pietūs. Kadangi sūnus jau visai sustiręs ir žegnojasi, kad daugiau su manim į jokią žvejybą gyvenime nevažiuos, nutariam plaukti namo ir staiga BAC! Sūnaus spiningas suspurda. Jis pradeda sukti valą 200km/h greičiu. Aš jį nuraminu, tada traukia tvarkingai, nesikarščiuodamas ir ramiai įleidžia lydekaitė į sietelį. Margoji nedidelė, gal virš puskilogramio, bet vis tiek sumušė visus sūnaus rekordus. VALIO – MISIJA ĮVYKDYTA! Abu šypsomės – medžiotojų instinktas patenkintas ir ramia sąžine galim vykti namo. Ant kranto padarom trumpą foto sesiją ir paleidžiam lydekiuką atgal į plačiuosius vandenis.     

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

17 + 14 =