Kodėl Mūšoje veiksmingi vobleriai-žadintuvai?

Bernardas Luinys / 15min.lt

Rišard Tupikovskyj su Mūšoje sugautu pusantrakilograminiu šapalu  Didinti straipsnio tekstą
Kiekvieną pavasarį, kai ima slūgti polaidžio vandenys Mūšoje pradeda agresyviai kibti šapalai ir meknės. Tuo metu ši upė kaip magnetas traukia spiningininkus, tačiau ne visi grįžta su laimikiu, nes meškeriojimo sąlygos šioje iš pažiūros monotoniškoje lygumų upėje – labai savitos, todėl, kad pirmoji pažintis su Mūša netaptų tik įsimintina, bet nerezultatyvia pamoka, reikia turėti gana retą masalą.

Lukūriuoja, kol nubunda

Mūša teka tarp gana lėkštų krantų, kuriais nuo santakos su intaku Tatula, driekiasi šienaujamos pievos. Nei medžių, nei krūmų pakrantėse nėra, tik vasarą sužels aukšti žolynai, tad spiningininkui čia – ideali žūklavietė. Tačiau upės plotis – gana didelis, todėl ne pro šalį išvykos išvakarėse patikrinti ar tinkamas valo kiekis suvyniotas ant valo būgnelio. Jei būgnelis – „nusekęs“, nepatingėkite užvynioti reikimą valo kiekį, kad užmetamas masalas skrietų kaip sviestu pateptas.

Nors meškeriojimo logika teigia, kad su laimikiu grįžta tas, kuris keliasi anksti, tačiau Rišardo Tupikovskij, kuris ne vieną sezoną spiningu gaudo Mūšos šapalus ir meknes, teigimu, ypatingai skubėti nereikia. Jei devintą ryto būsite ant kranto, greičiausiai žuvys kibti dar nebus pradėjusios. Spiningininkas paprastai įsitaiso ties kokiu slenksčiu ir lūkuriuoja ženklo. Kai kur nors pačiame upės viduryje nuvilnys platus ratilas, vadinasi šapalai ir meknės jau nubudo ir vaikosi grobį. Tada reikia nesnausti.

Ar tinka masyvus

Kadangi masalą reikia užmesti toli, intuityviai pasirenkamas kompaktinis, tačiau masyvus masalas. Tolimiems metimams puikiai tinka 7 cm penkiolikagraminis vobleris „Prax“ arba „castmaster“ tipo blizgutė. Tačiau toks parankus masalas, nuvinguriavęs kelis metrus, staiga užsikabins už nematomo kliuvinio. Nesijaudinkite ir nebriskite į vandenį, kad neišbaidytumėte baikščios meknės, nes kerplėšų Mūšoje pasitaiko retai, o masalas dažniausiai kliūva už vandenžolių. Jei pasitikite valu, stipriau trūktelkite ir netrukus į krantą išvilksite augalijos kuokštą ar ajero stiebą. Kad ir visą tuziną tokių voblerių ir blizgelių, kurios puikiai tinka kitose sąlygose vilioti įvairausias upių žuvis, tačiau rezultatas bus tas pats. Visi šie masalai paneria per giliai ir tuojau pat kliūva už vandenžolių, tarp kurių ir vandens paviršiaus dažniausiai – 20-30 cm, o atvirų vietų beveik nėra. Galite žingsniuoti pakrante ne vieną kilometrą, tačiau gausybės jų neaptiksite, tad teks ieškoti kitos išeities, o ji – labai paprasta.

Vobleris – žadintuvas

Pasiteiravau R.Tupikovskij, kokiu masalu jis vilioja Mūšos šapalus ir meknes? Pasirodė, jog nedideliu penkiacentimetriniu  vobleriu „Jaxon Tingo“, imituojančiu kuojytę. Tačiau šis masalas tik iš pažiūros – paprastutis, o iš tikrųjų tai retos klasės vobleris. Kuo jis pasižymi?

Akys apraibsta nuo gausybės voblerių parduotuvių lentynose, tačiau visas tas margumynas lengvai suskirstomas į tris pagrindines klases:  vobleriai be liežuvėlių (surfree lures – angl.), trumpaliežuviai (shallow runners – angl.) ir ilgaliežuviai (deep runners arva divers – angl.). Tokia klasifikacija aiškiausia, nes paremta kiekvienam suprantamu parametru – gylio, į kurį vobleris sugeba panerti, metražu.

Kad ir kokiam tipui priklausytų vobleris, jis turi būti lengvai valdomas ir nerti į nurodytą gylį. Voblerio panėrimo gylį lemia tai, kokiu kampu į jo korpusą įklijuotas liežuvėlis, šiam masalui atstojantis gylio vairą ir suteikiantis judesių dažnį bei judėjimo trajektoriją. Kuo smailesniu kampu įklijuotas voblerio liežuvėlis, tuo jis giliau neria. Gerų narūnų, t.y. „deep runner“ (DR) liežuvėliai įklijuoti 10-25 laipsnių kampu. Tokie vobleriai paneria į 7-15 m gylį ir naudojami žvejoti prieblandos zonoje. Vobleriams iš „surfree lures“ (SL) būrio, liežuvėlį atstoja priekinė dalis, tokie masalai geriausiu atveju paneria kelis centmetrus Jais galima žvejoti sekliuose ir užžėlusiuose vandens telkiniuose, bet tokie pursliai neveiksmingi žolėtose upėse. Tad žūklei vidutinėje ir nedidelėje gelmėje tinkamiausi pagal voblerių klasifikaciją „shallow runner“ (SR) vobleriai. Jų liežuvėliai įklijuoti gana stačiu – 45 – 60 laipsnių kampu, tad jų plaukimo zona – nuo 0,5 iki 3 m. Ši voblerių klasė populiariausia.

SSR niša

SR voblerių klasėje galima rasti masalų, ant kurių pakuočių indeksas – SSR (super shallow runner – angl). Šių voblerių liežuviai į korpusus įklijuoti beveik stačiu kampu, o jų panėrimo gylis dažniausiai neviršija 30 cm.

Kam reikalingi tokie masalai, plaukiantys palei pat vandens paviršių? Meškerioti sekliuose vandens telkiniuose? Toks požiūris – klaidingas. Todėl žvilgtelkime į jų atsiradimo istoriją, kuri siekia kiek daugiau nei du dešimtmečius. Amerikiečiai savinasi šių masalų autorystę ir teigia, kad pirmuoju SSR  vobleriu laikomas „Man‘s“ kompanijos mažylis „Baby 1-Minus“, kuris tapo slaptu profesonalų spiningininkų ginklu ir septynis metus apie jį buvo tylima, kol Denas Morhedas, laimėjęs Potomako upėje surengtą ešerių gaudymo čempionatą „Marylend Bassmaster 100“ viešai nepademonstravo sėkmę atnešusio masalo. SSR vobleriai iškart atsidūrė spiningininkų masalinėse, nes paaiškėjo, kad šis masalas paneria vos kelis centimetrus ir jį galima be baimės plukdyti kerplėšomis užšlemštose vietose.

Toks vobleris veikia kaip žaidintuvas, praplaukiantis virš plėšrūnų slėptuvių. Aktyviai vartydamasis nuo šono ant šono ir viksnodamas uodega ir tuo pat metu energingai vinguriuodamas SSR tipo masalas stipriai drumsčia vandens paviršių, tarpais priversdamas vandenį tiesiog kunkuliuoti. Nuo tokio „arbatinuko“ sklinda stiprūs virpesiai, kurie provokuoja plėšrūnus palikti slėptuves ir beatodairiškai atakuoti masalą. Šapalas ar meknė reatai prašauna pro šalį, nes puikiai mato „taikinį“ – kunkuliuojantį vandens paviršiuje voblerio pėdsaką. Būtent šiai masalų klasei priklauso R.Tupikovskij naudojamas vobleris „Jaxon Tingo“.

Teisinga taktika

Mūšos meknės ir šapalai užima pozicijas po vandenžolėmis, kurios suželia pasilypėjusios ant dugno nelygumų – kauburių, aukštumėlių, slenkstukų ir nutįsta kaip laumių kasos pasroviui kelis metrus. Tad jos kaip stogas dengia duburėlius, kuriuose slepiasi šapalai ir meknės. Čia žuvims saugu, todėl atviros vietos Mūšoje – nepopuliarios. Vandenžolių kasos visada driekiasi pasroviui, tačiau jos nebūna kaip prikaltos, o plaikstosi į šonus, kai tėkmė keičia kryptį, tuo momentu duburėliai atsidengia. Žuvys puikiai mato kas dedasi vandens paviršiuje ir, pamačiusios kunkuliuojantį pėdsaką, beatordairiškai atakuoja grobį, plaukiantį virš jų galvų.

Kad masalas plauktų reikiamoje gelmėje, jis turi panerti ne daugiau kaip 20 cm. „Tingo“ puikiai susidoroja su tokiu uždaviniu. Įdomiausia, kad meknės ir šapalai atakuoja ne tik tuos masalus, kuriuos mato, bet ir tuos, kuriuos girdi. Tiksliau – junta tų masalų keliamus virpesius, signalizuojančius, kad prie meknės sleptuvės artėja grobis. SSR vobleriai atlieka abi šias funkcijas. Jie plaukia palei pat vandens paviršių, o antra veikia kaip „žadintuvas“, keliantis triukšmą virš plėšrūnų slėptuvių. Tokius masalus atakuoja ne tik šapalai ir meknės, bet ir lydekos. Ypač jei vobleris kiek didesnis – 7-9 cm. Tačiau Mūšoje tokie atvejai baigiasi masalo praradimu, nes gaudant šapalus ir meknes nenaudojami plieniniai pavadėliai, kurie būtini lydekų žūklėje. Akylos meknės ir įtarūs šapalai, matyt, puikiai pavadėlius įžiūri net drumstame vandenyje ir nestveria keistai atrodančio masalo. Na, o lydekos paprasčiausiai nukanda palyginti plonus valus, kurie naudojami šapalų ir meknių gaudymui.

Pilvočių prioritetas

Kartais klaidingai manoma, kad SSR klasės vobleriai – tik storasprandžiai storuliai, bet taip nėra ir jais gali būti įvairiausių formų vobleriai, o savybes jiems suteikia liežuvėliai. Tačiau patį ryškiausią kunkuliuojantį pėdsaką vandens paviršiuje palieka agresyviu žaismu pasižymintys trumpi drūti pilvočiai. Šiuos masalus, pasižyminčius agresyviu žaismu, tėkmėje galima plukdyti gana lėtai, o tai labai svarbu, laukiant, kol atsidengs vandenžolių gožiamas žuvų pamėgtas duburiukas.

Ekspertų nuomone, SSR klasės vobleriai veiksmingiausi skaidriame vandenyje plukdomi spėriu tempu, o drumstame – lėtokai. SSR vobleriai pagal savo nedidelius gabaritus – masyvūs masalai. Todėl juos nesunku taikliai, o, reikalui esant, ir toli užmesti. Tai dar vienas SSR klasės privalumas.  Nors mūsų krašte meškeriojimo SSR vobleriais patirtis sukaupta palyginti nedidelė, tačiau, remiantis garsaus spiningininko iš Las Vego Breto Ričardsono nuomone, šie vobleriai – mirtinas ginklas meškeriojant naktį. Amerikiniai ešeriai tamsoje įnirtingai atakuoja SSR modelius, kai jie plukdomi virš kerplėšų ar išvartų ežerų ir tvenkinių pakraščiuose, užliejamose pievose, žemiau slenksčių, kur sulėtėja srovė, o taip pat žemiau stambių riedulių vagos viduryje, ruožuose, kur žvirgždėtas dugnas. Mūsų krašo vandens telkiniuose šie vobleriai veiksmingai vilioja įvairius plėšrūnus, kurie atplaukia prieblandoje medžioti tarp priekrantės meldų.

SSR klasės vobleriai – universalūs masalai, kurie veiksmingi užliejamose pievose, vandens augalijos užgožtuose plotuose, kerplėšomis užverstuose upelių ir upių duburiuose, bet lygiai taip pat jie vilioja plėšriąsias žuvis giliuose vandens telkiniuose, kurių vanduo skaidrus. Labai svarbu pasirinkti tinkamo dydžio SSR voblerį: šapalams, meknėms, ešeriams vilioti naudoti 3-4, o lydekoms, salačiams – 7-9 cm modelius. „Plaukiojančių žadintuvų“ savybės geriausiai atsiskleidžia, kai naudojamas vienagyslis valas, tačiau tais atvejais, kai masalas plukdomas daugiau kaip už 50 m, geriau tinka pintas valas, kuris leidžia efektyviau pakirsti kimbančią žuvį.

Daugiau apie Jaxon voblerius ir video rasite čia http://parduotuve.spiningavimas.lt/213-jaxon

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

14 − 1 =