Re: Starkis
Parašytas: 2012.03.26, 15:52
STARKIS KERPLĖŠUOTOSE VIETOSE
Kiekvienas žvejas nori sužinoti,kur sėdi pasislėpęs starkis.Štai tokia „vaivorykštė“ ankščiau ar vėliau iškyla kiekvieno spiningisto galvoje,morališkai jau peraugusi į atsibodusį gaudymą „balų“ lydekų ant „geležies“ ar nedidelių ešeriukų paieškas.O kaip žinia paprastai starkis sėdi giliuose upės ar kito telkinio duobėse,bet daugiausiai,neprieinamose ir labai kerplėšuotose vietose. Maitintis jis „išeina“ ,bet kur (seklumas,povandenines saleles,ar vietas kuriuose yra žolės) bet gyvena išskirtinai po povandenine „apsauga“ (ten kur pilna kelmų ar akmenų).Turbūt jaučia kad yra saugus. Juk, net ir pas didelį plėšrūną kuris gyvena savo stichijoje yra be galo daug priešų. «Kanda» jį didelė lydeka,vaiko jį pilvotas šamas,o pažiūrėjus rodos stogas virš galvos yra juk.Keista,juk didžioji dauguma spiningistų nelenda į tokias kerplėšuotas vietas visai. Sunku kažkaip viskas šitas,pažiūrėjus į masalų praradimus. Juk kur kas lengviau prarasti masalą kad ir užkabinus už „farvaterio“ povandeninio šlaito,ar prastuksenti džigu kur nors ant labai „lygios“ duobės krašto.O man va,gaudymas visiškai nežinomoje vietoje atvirkščiai, patinka. Juk ten slepiasi visą laiką „gera“ žuvis ir kaip nekeista labai gerai ten gaudosi ant spiningo.
IR VĖL TAS DŽIGAS
Gaudyti kerplėšuotoje vietoje kad ir tą pačią lydeką,yra žymiai lengviau nei „ilčiadantį“ plėšrūną.Juk lydekai sugalvotos ir specialios besivartančios blizgės,kurių kabliukai paslėpti po plieniniais „ūsais“,taip pat ir visokie spinnerbaitai ar visur pralendantys silikoniniai masalai,tokie kaip įvairūs sliekai ar dielės. Paskutiniu metu vis dažniau yra naudojama ir taip vadinama „texas“ sistemėlė,pasunkinta kulkos formos volframiniu ar kitokiu svareliu ir yra „apginkluota“ ofsetiniu kabliuku.Visi šie masalai dirba tik nelabai dideliame gylyje,o jeigu tiksliau tai, tik ten kur galima juos teisingai pravesti. Lydekos kaip tik ir „sėdi“ tokiuose vietelėse,netoli vandens paviršiaus kur yra priversta medžių virtuolių ,kelmų ar kitokių kerplėšų.Labai į gilias vietas jos paprastai nesileidžia,o isikuria kur nors netoli „sienos“ kur išėjimas į atvirus vandenis. Jai juk povandeninis kerplėšynas – pasala medžioklei o starkiui pasislėpimas tik tam kad slėptis.Todėl su dėmėtaja plėšrūne kaip ir viskas aišku ir suprantama,kai kada ją galima išvilioti net ir iš svetimos teritorijos kurioje ji atplaukia „pašeimininkauti“ paviliojant ją su kokiu nors triukšmingesniu ir iš tolo matomu masaliuku.Starkis atvirkščiai,sėdi sau savo slėptuvėje ir į siūlomus masalus net nereaguoja. Starkio „išėjimas“ bus,jis pats išlįs,tik va eik sulauk jo kada jis sugalvos tą padaryti...uodai užės! Naktinė ir vakarinė žvejyba vobleriais aišku yra nepaprastai įdomi,bet reikalauja jau atskiro aprašymo.Kaip ir starkių gaudymas rudeniniais ir pavasariniais jo migravimo periodais,kai tukstantinė gauja šmirinėja po upės vagą ar gilesnes duobes norėdami „kąsti“ viską iš eilės.Dabar parašysiu ,išskirtinai apie gaudymą kerplėšyne.
Mega praeinantis visur „Texas“ ar „Carolina“ išvilioja kvailas lydekas tiek srovėje ar gyliuose nuo 3-4 metrų bet yra labai sunku „dirbti“ su šia sistemėle tokiuose aplinkybėse.O dantytasis kaip specialiai laikosi pasislėpęs ir dideliame gylyje dar. Jo stichija tai išėjimai iš gilių duobių,gilūs ūžutekiai su priverstais papuvusiais senais medžiais,šakomis, ar kelmais ( tik šviežiai nupjauto medžio jis kažkodėl tai vengia).Gylis starkinės „stotelės“ kai kada gali siekti 18 – 20metrų,nors paprastai šiek tiek mažiau (8-15m). Išėjimas vienas – reikės pritaikyti patikrintą sunkų džigą. Tik paruošti džigą reikės viskuo kas geriausia,tą ką naudoja Amerikiečių basų gaudytojai ,naudodami savo sistemėles.O būtent,“valgomą gumą“,kulkos formos svarelius,ir stiprius ir galingus ofsetinius kabliukus. Ir dar,pavadėlinės sistemėlės ,ten kur padidintas masalų užsikabinimų skaičius,jokių save patvirtinančių dalykų neduoda.Praeinamumas jų ne koks,trumpai tariant jie netinka kerplėšuotose vietose.
MONTUOJAME MASALĄ
Džigas,turi būti sunkus,todėl kad tik jis gali palaikyti gerą ryšį tarp žvejo ir masalo.O totali kontrolė kerplėšuotuose vietose yra labai būtina.Iš visų mums žinomų plėšrūnų vienintelis starkis kritiškai žiūri į pasunkintą masalą,bet mūsų atveju be to neapsieiti. Sunkius svarelius,ir atkabinti juk lengviau kai jie užstringa kur nors nepageidaujamoj vietoj.Užtenka kai kada specifiškai spiningu tik pakratyti,tam kad svarelis - kulka „atmuštų“ kabliuką.
Ir taip,džigo galvutė bus pamauta 20 – 40 gramų ribose (žiūrint aišku kokia dar situacija).O štai nuo standartinio šrato formos svarelio teks atsitraukti - labai jau dažnai užstringa jis mirtinai tarp skendusio medžio šakų ar „barandės“ stataus šlaito. Idealiais bus aišku „čeburaškės“ kurių forma ne apvali o ovala ,bet surasti jų pardavime labai problematiška.Paskutiniu metu sau aš lieju konusines ar trikampias galvutes,rankų darbo aliumininėje formoje.Turintys „rankas“ gali sau pasidaryti ir iš gipso formą,prieš tai pasidarydami iš platilino būsimą svarelį ir ji sušaldžius šaldytuvo kameroje (tam kad būtų tvirtesnis),paskui gipgo forma lipinama ant plastilininio muliažo,taip gaunama labai gera forma svareliams lieti. Patikėkite toks darbas jums atsipirks su kaupu.
Sau favoritu tarp masalų aš asmeniškai laikau gofruotą „valgomą gumą“ YUM (Wooly Curltail 3”) firmos, o iš paprastų silikonų labai „gerbiu“ tvisterius „RELAX“ firmos,kurių ilgis 7-10 centimetrų.Kaip visą laiką save kartais pateisina ir paralonas. Aš,net neabejoju kad mūsų parduotuvių lentynose atsiras ne viena dešimtis gerų masalų kurie save patvirtins,bet man labiausiai patinka butent šie.Paraloninės žuvelės montuojamos ant dvišakių kabliukų,kurių aštrumo gylys yra labai prigludęs prie masalo kunelio,o guma –montuojama ant ofsetinių kabliukų turinčių nedidelį išlinkį Nr.3/0-4/0. Starkis masalą „ima“ grubiai,stipriai sukąsdamas savo kaulėtą snukį,todėl darant pakirtimą tokių kabliukų turėtų pilnai pakakti.Juk tai ne lydeka,su jos amorfinia krokodiline gerkle. Tam kad sujungti kabliuką su svareliu- galvute,yra naudojami kaip visą laiką,gamykliniai žiedeliai.Tik štai ne kiekvienas žiedelis pralenda pro ofsetinio kabliuko kilpelę.O tai kas pralenda,dažnai netenkina mūsų su savom silpnom charakteristikom.Todėl apsiginkluokime geromis replėmis,kurios sugeba dar ir gerai kirpti,ir pataisome gamyklines klaidas. Taigi,nukerpam 2-3 milimetrus nuo kiekvieno žiedelio kraštelio, tam kad,tam kad jie neatsidurtu vienas priešais kitą (žiūrime foto 1,2).
Dabar problema yra išspresta.Kai kada susiduriame su kai kurių žvejų rekomendacijomis,naudoti šitam reikalui visokius karabinus ir sąsagėles,bet aš tai kategoriškai atsisakau. Juk, labai dažnai nemenka užkibusi žuvis paprasčiausiai „persuka“ ar ištempia bet kokį rodos ir patį patikiamiausią karabiną,ir „nueina“.
Toliau seka patikimas metalinis pavadėlis. Jo paskirtis ne tik kad apsauga nuo lydekos dantų,bet ir apsauga nuo aštrių kriauklių,plačiai aplipusių povandeninius pagalius ar šakas. Metalinio pavadėlio ilgis ir išlaikymo svoris priklauso nuo medžiagos struktūros.Bet tai turėtų būti 25-30 centimetrų ir išlaikomosios galios ne mažiau nei 15-20 kilogramų .Labiausiai šiam vaidmeniui tinka gitaros styga,parduoddama su numeracija 0,014-0,016 colių .Griežtai ,bet patikimai,lengvai pataisoma ranka,nesusisuka,nesusigarankščiuoja,ir išlaiko bet kokį pintą valą.
O pintas valas bus reikalingas taip pat su „atsarga“.Juk trintis jam reikės labai stipriai,todėl net ir gerai aptrintam jam reikės išlaikyti didelį svorį. Galima paaukoti tolimu metimu ,ir susisukti pintuką kurio diametras 0,20-0,25 mm. Kaip neužmušantys save gerai užsirekomendavę yra Power Pro ir AQUALON. Aišku rinkos pasiūla begalo didelė ,kurioje siūloma itin geri pinti valai tai Japonų firmos produkcija ,tik va iškyla tada toks klausymas?Ar verta mokėti tokius pinigus už tokį aukštos kokybės valą,kuris trinsis pastoviai į akmenis ,medžių virtuolių šakas,kriaukles ir visą kitą? .Susukti į ritę,reikėtų ne mažiau nei 150 metrų pinto valo,vien jau dėl to kad neišvengiamai bus daug jo praradimų. Geriau jau iš karto paimti kokius 200-220 metrus – galbūt net užteks porai sezonų.
Tokiam valo kiekiui susukti aišku reikalinga ir atitinkanti ritė.
Beinercinė kaip minimum 3000-4000 dydžio bus pats tas.Kadangi apkrovos bus gana didelės,rekomenduočiau ritę rinktis tokią kuri būtų pagaminta visa iš metalo. Žuvies išvedimas ant pertempto frikcinio stabdžio,“zacepų“ (užsikabinimų) tampymas,ir visi kiti džiaugsmai kurie laukia gaudant kerplėšyne,plastikię ritę gali „užmušti“ net per pusę sezono.Na aišku ir stiprumas pas „mėsmalę“ turi būti atitinkamas.
Suradus tokią ritę,reiktų ieškotis ir spiningo atitinkamo.Gaudant nuo kranto 2,5 – 3,5 metro,iš valties pilnai pakanka 2,1-2,4 merto, labai galingo,su pačia greičiausia „akcija“ ir su valo testu 12-20 lb, kad tiktų mėtyti ,masalus nuo 20 iki 60 gramų. Spiningas kuris visiškai nesilanksto ,aišku pristabdys metimo tolį,bet gerai pakirs stambų starkį ar kitą galingą plėšrūną,be to toks spiningas geriau atkabina užkliuvusius už kliuvinių mąsalus.Man labiau patinka kiek ilgesnis spiningas (Kadangi mano gaudymo vietos yra Nemunas ,Neris,ir Kauno marios). Kai kurie mano pažystami naudoja trumpesnius spiningus ir pagauna tiek pat žuvies,manau spiningas tai daugiau įpročio reikalas.Tik atsiminkite kad,trumpesnis spiningas visą laiką bus lengvesnis,o su ilgu metimai tolimesni.
KĄ SU VISKUO TUO DARYTI ?
Sėsti į valtį,ir plaukti į patį didžiausią žinomą kerplėšyną (ten kur nuskendę medžiai,ten kur paskandintas miškas statant vandens saugyklą), koks tik yra jūsų žinomoje upėje ar kitame vandens telkynyje.retais atvejais tokį galima pasiekti ir nuo kranto,bet totaliai apgaudyti visą vargu ar pavyks. Nors gaudymas nuo kranto yra sportiškesnis ir saugesnis,vis dėlto aš labiau pripažystu gaudymą iš valties.
Priežastis slepiasi ne tik kad nuo kranto sunku pasiekti pačias geriausias vieteles bet ir teisingai pravesti masalą ,kas yra visų svarbiausia. Iš valties męs galime negailestingai tempti savo masalą iš pačios didžiausios kerplėšų sąngrūdos,tada kaip užvilkti ant jo kad ir mažiausiai užsikabinančią paraloninę žuvelę?(nors ji būtų ir visai be kabliukų), kad ir kaip norėtume mums to nepavyks – „pagalių“ ir šakų kryptis,o be to dar valas mums to neleis padaryti .Iš valties mums atsiveria pačios didžiausios galimybės teisingai pravesti mąsalą išilgai povandeninio šlaito,griežtai prieš srovę .Užsikabinimų skaičius šiuo atveju sumuojamas iki minimumo,vien dėl valo būrinio horizontalumo – jį taip išlenkia srovė,ko nebūna blizgiaujant vertikaliu blizgiavimu. Juk iš tikrūjų išlenktas lanku vąlas ir yra ta priežastis kai mąsalas yra pakišamas po kerplėša ir toliau seka užsikabinimas.Pauzė, gaunasi pratęsta,masąlas plaukiančiai krenta į dugną,be staigių judesių,palieka mums operatyvę apžvalgą dėl papildomo žaidimo spiningu. Prie papildomo džigo „apginklavimo“ galima priversti tvisterį iš viso net ir „kabėti“ netoli dugno.
Beveik bet kokie dideli virduoliai ar jų šąkos,papuola pakeliui traukiant mąsalą.Bet masalas sugeba „persiristi“ per šiuos sunkumus be jokių nutikimų. Paprastai pati žvejyba atrodo taip: valtelė inkaruojama aukščiau kerplėšų sąngrūdos pasroviui, lygiagrečiai kerplėšyno.Optimalus ilgis nuo valtelės iki sąngrūdos yra apytiksliai 20-25 metrai. Tada mums nemaišys nei srovė,nei per didelis atstumas iki vietos. Masalas drąsiai metamas į patį vidurį viso „smagumo“ ir itempent valą laukiama kol masalas nuskęs į dugną.Ilgai gulinėti dugne masalui nereikia,ir spiningo patempimu pradedamas daryti pravedimas.Kada masalą męs pakeliame spiningu,o ne ritės sukimu (kaip paprastai tai daro daugumas),tai jaučiame bet kokį dugne gulintį kliuvinį masalo kelyje. Traukiamas vąlas per medžio sąvartas savotiškai „ zvimbia“. Šakos prisilietimas lengvai atskiriamas nuo tikrojo kibimo,bereikalingas pakirtimas (kuris užtikrintų kabliuko įkirtimą į šakas), netoliaruojamas. Masalas privedamas prie pat sąvartų,rite staigiai surenkamas atsipalaidavusio valo atkarpa,ir toliau,jau spiningu labai atsargiai „prašukuojama“ visa sąvarta.Stipriai „bombarduoti“ per šakas nereiktų – galima išbaidyti visas žuvis.Tarp kitko,lydekai toks povandeninių šakų „siūbavimas“ atvirkščiai ,patinka.Toliau seka laisvas kritimas,per kurį ir reiktų laukti kibimo. Kai kada reiktų leisti masalui nukristi tarp dviejų virtuolio medžio kamienų,ar į srovės išplautą duobelę.Vietose kur nėra arti šakos ar kerplėšos,pravedimą reiktų daryti tokį kaip visą laiką,naudodami džigaujant,ir taip iki kitos kliūties.Tokiais štai šuoliukais su sustojimais ir prašukuojama visa teritorija su kliūtimis.Drąsiai ir be jokių abejonių.Net ir vienas pagautas starkis moraliniam plane su kaupu atpirks visas materialines nuoskaudas ir praradimus.Juk iš viso išvengti „mirtinų“ užsikabinimų vargu ar išvengsime.
Kerplėšyne starkis visą laiką laikosi rudenį,žiemą,o taip pat karštomis vasaros dienomis.Gaudyti jį ten galima ir,reikia.Begaudant visą laiką kaip žinia ,papuola gražios lydekos ar net pilvoti šamukai. Todėl „įkalkite“ į savo GPS – navigatorių ne tik perkritimus,duobes,ar povandeninį šlaitą „barandę“ bet ir porą senų kerplėšomis apaugusių telkinio regionų,ten kur kažkada buvo pjaunamas miškas ar krumynai kurie atsidūrė vienokiu ar kitokiu būdu po vandeniu.Patikėkite jūs nepasigailėsite.
Kiekvienas žvejas nori sužinoti,kur sėdi pasislėpęs starkis.Štai tokia „vaivorykštė“ ankščiau ar vėliau iškyla kiekvieno spiningisto galvoje,morališkai jau peraugusi į atsibodusį gaudymą „balų“ lydekų ant „geležies“ ar nedidelių ešeriukų paieškas.O kaip žinia paprastai starkis sėdi giliuose upės ar kito telkinio duobėse,bet daugiausiai,neprieinamose ir labai kerplėšuotose vietose. Maitintis jis „išeina“ ,bet kur (seklumas,povandenines saleles,ar vietas kuriuose yra žolės) bet gyvena išskirtinai po povandenine „apsauga“ (ten kur pilna kelmų ar akmenų).Turbūt jaučia kad yra saugus. Juk, net ir pas didelį plėšrūną kuris gyvena savo stichijoje yra be galo daug priešų. «Kanda» jį didelė lydeka,vaiko jį pilvotas šamas,o pažiūrėjus rodos stogas virš galvos yra juk.Keista,juk didžioji dauguma spiningistų nelenda į tokias kerplėšuotas vietas visai. Sunku kažkaip viskas šitas,pažiūrėjus į masalų praradimus. Juk kur kas lengviau prarasti masalą kad ir užkabinus už „farvaterio“ povandeninio šlaito,ar prastuksenti džigu kur nors ant labai „lygios“ duobės krašto.O man va,gaudymas visiškai nežinomoje vietoje atvirkščiai, patinka. Juk ten slepiasi visą laiką „gera“ žuvis ir kaip nekeista labai gerai ten gaudosi ant spiningo.
IR VĖL TAS DŽIGAS
Gaudyti kerplėšuotoje vietoje kad ir tą pačią lydeką,yra žymiai lengviau nei „ilčiadantį“ plėšrūną.Juk lydekai sugalvotos ir specialios besivartančios blizgės,kurių kabliukai paslėpti po plieniniais „ūsais“,taip pat ir visokie spinnerbaitai ar visur pralendantys silikoniniai masalai,tokie kaip įvairūs sliekai ar dielės. Paskutiniu metu vis dažniau yra naudojama ir taip vadinama „texas“ sistemėlė,pasunkinta kulkos formos volframiniu ar kitokiu svareliu ir yra „apginkluota“ ofsetiniu kabliuku.Visi šie masalai dirba tik nelabai dideliame gylyje,o jeigu tiksliau tai, tik ten kur galima juos teisingai pravesti. Lydekos kaip tik ir „sėdi“ tokiuose vietelėse,netoli vandens paviršiaus kur yra priversta medžių virtuolių ,kelmų ar kitokių kerplėšų.Labai į gilias vietas jos paprastai nesileidžia,o isikuria kur nors netoli „sienos“ kur išėjimas į atvirus vandenis. Jai juk povandeninis kerplėšynas – pasala medžioklei o starkiui pasislėpimas tik tam kad slėptis.Todėl su dėmėtaja plėšrūne kaip ir viskas aišku ir suprantama,kai kada ją galima išvilioti net ir iš svetimos teritorijos kurioje ji atplaukia „pašeimininkauti“ paviliojant ją su kokiu nors triukšmingesniu ir iš tolo matomu masaliuku.Starkis atvirkščiai,sėdi sau savo slėptuvėje ir į siūlomus masalus net nereaguoja. Starkio „išėjimas“ bus,jis pats išlįs,tik va eik sulauk jo kada jis sugalvos tą padaryti...uodai užės! Naktinė ir vakarinė žvejyba vobleriais aišku yra nepaprastai įdomi,bet reikalauja jau atskiro aprašymo.Kaip ir starkių gaudymas rudeniniais ir pavasariniais jo migravimo periodais,kai tukstantinė gauja šmirinėja po upės vagą ar gilesnes duobes norėdami „kąsti“ viską iš eilės.Dabar parašysiu ,išskirtinai apie gaudymą kerplėšyne.
Mega praeinantis visur „Texas“ ar „Carolina“ išvilioja kvailas lydekas tiek srovėje ar gyliuose nuo 3-4 metrų bet yra labai sunku „dirbti“ su šia sistemėle tokiuose aplinkybėse.O dantytasis kaip specialiai laikosi pasislėpęs ir dideliame gylyje dar. Jo stichija tai išėjimai iš gilių duobių,gilūs ūžutekiai su priverstais papuvusiais senais medžiais,šakomis, ar kelmais ( tik šviežiai nupjauto medžio jis kažkodėl tai vengia).Gylis starkinės „stotelės“ kai kada gali siekti 18 – 20metrų,nors paprastai šiek tiek mažiau (8-15m). Išėjimas vienas – reikės pritaikyti patikrintą sunkų džigą. Tik paruošti džigą reikės viskuo kas geriausia,tą ką naudoja Amerikiečių basų gaudytojai ,naudodami savo sistemėles.O būtent,“valgomą gumą“,kulkos formos svarelius,ir stiprius ir galingus ofsetinius kabliukus. Ir dar,pavadėlinės sistemėlės ,ten kur padidintas masalų užsikabinimų skaičius,jokių save patvirtinančių dalykų neduoda.Praeinamumas jų ne koks,trumpai tariant jie netinka kerplėšuotose vietose.
MONTUOJAME MASALĄ
Džigas,turi būti sunkus,todėl kad tik jis gali palaikyti gerą ryšį tarp žvejo ir masalo.O totali kontrolė kerplėšuotuose vietose yra labai būtina.Iš visų mums žinomų plėšrūnų vienintelis starkis kritiškai žiūri į pasunkintą masalą,bet mūsų atveju be to neapsieiti. Sunkius svarelius,ir atkabinti juk lengviau kai jie užstringa kur nors nepageidaujamoj vietoj.Užtenka kai kada specifiškai spiningu tik pakratyti,tam kad svarelis - kulka „atmuštų“ kabliuką.
Ir taip,džigo galvutė bus pamauta 20 – 40 gramų ribose (žiūrint aišku kokia dar situacija).O štai nuo standartinio šrato formos svarelio teks atsitraukti - labai jau dažnai užstringa jis mirtinai tarp skendusio medžio šakų ar „barandės“ stataus šlaito. Idealiais bus aišku „čeburaškės“ kurių forma ne apvali o ovala ,bet surasti jų pardavime labai problematiška.Paskutiniu metu sau aš lieju konusines ar trikampias galvutes,rankų darbo aliumininėje formoje.Turintys „rankas“ gali sau pasidaryti ir iš gipso formą,prieš tai pasidarydami iš platilino būsimą svarelį ir ji sušaldžius šaldytuvo kameroje (tam kad būtų tvirtesnis),paskui gipgo forma lipinama ant plastilininio muliažo,taip gaunama labai gera forma svareliams lieti. Patikėkite toks darbas jums atsipirks su kaupu.
Sau favoritu tarp masalų aš asmeniškai laikau gofruotą „valgomą gumą“ YUM (Wooly Curltail 3”) firmos, o iš paprastų silikonų labai „gerbiu“ tvisterius „RELAX“ firmos,kurių ilgis 7-10 centimetrų.Kaip visą laiką save kartais pateisina ir paralonas. Aš,net neabejoju kad mūsų parduotuvių lentynose atsiras ne viena dešimtis gerų masalų kurie save patvirtins,bet man labiausiai patinka butent šie.Paraloninės žuvelės montuojamos ant dvišakių kabliukų,kurių aštrumo gylys yra labai prigludęs prie masalo kunelio,o guma –montuojama ant ofsetinių kabliukų turinčių nedidelį išlinkį Nr.3/0-4/0. Starkis masalą „ima“ grubiai,stipriai sukąsdamas savo kaulėtą snukį,todėl darant pakirtimą tokių kabliukų turėtų pilnai pakakti.Juk tai ne lydeka,su jos amorfinia krokodiline gerkle. Tam kad sujungti kabliuką su svareliu- galvute,yra naudojami kaip visą laiką,gamykliniai žiedeliai.Tik štai ne kiekvienas žiedelis pralenda pro ofsetinio kabliuko kilpelę.O tai kas pralenda,dažnai netenkina mūsų su savom silpnom charakteristikom.Todėl apsiginkluokime geromis replėmis,kurios sugeba dar ir gerai kirpti,ir pataisome gamyklines klaidas. Taigi,nukerpam 2-3 milimetrus nuo kiekvieno žiedelio kraštelio, tam kad,tam kad jie neatsidurtu vienas priešais kitą (žiūrime foto 1,2).
Dabar problema yra išspresta.Kai kada susiduriame su kai kurių žvejų rekomendacijomis,naudoti šitam reikalui visokius karabinus ir sąsagėles,bet aš tai kategoriškai atsisakau. Juk, labai dažnai nemenka užkibusi žuvis paprasčiausiai „persuka“ ar ištempia bet kokį rodos ir patį patikiamiausią karabiną,ir „nueina“.
Toliau seka patikimas metalinis pavadėlis. Jo paskirtis ne tik kad apsauga nuo lydekos dantų,bet ir apsauga nuo aštrių kriauklių,plačiai aplipusių povandeninius pagalius ar šakas. Metalinio pavadėlio ilgis ir išlaikymo svoris priklauso nuo medžiagos struktūros.Bet tai turėtų būti 25-30 centimetrų ir išlaikomosios galios ne mažiau nei 15-20 kilogramų .Labiausiai šiam vaidmeniui tinka gitaros styga,parduoddama su numeracija 0,014-0,016 colių .Griežtai ,bet patikimai,lengvai pataisoma ranka,nesusisuka,nesusigarankščiuoja,ir išlaiko bet kokį pintą valą.
O pintas valas bus reikalingas taip pat su „atsarga“.Juk trintis jam reikės labai stipriai,todėl net ir gerai aptrintam jam reikės išlaikyti didelį svorį. Galima paaukoti tolimu metimu ,ir susisukti pintuką kurio diametras 0,20-0,25 mm. Kaip neužmušantys save gerai užsirekomendavę yra Power Pro ir AQUALON. Aišku rinkos pasiūla begalo didelė ,kurioje siūloma itin geri pinti valai tai Japonų firmos produkcija ,tik va iškyla tada toks klausymas?Ar verta mokėti tokius pinigus už tokį aukštos kokybės valą,kuris trinsis pastoviai į akmenis ,medžių virtuolių šakas,kriaukles ir visą kitą? .Susukti į ritę,reikėtų ne mažiau nei 150 metrų pinto valo,vien jau dėl to kad neišvengiamai bus daug jo praradimų. Geriau jau iš karto paimti kokius 200-220 metrus – galbūt net užteks porai sezonų.
Tokiam valo kiekiui susukti aišku reikalinga ir atitinkanti ritė.
Beinercinė kaip minimum 3000-4000 dydžio bus pats tas.Kadangi apkrovos bus gana didelės,rekomenduočiau ritę rinktis tokią kuri būtų pagaminta visa iš metalo. Žuvies išvedimas ant pertempto frikcinio stabdžio,“zacepų“ (užsikabinimų) tampymas,ir visi kiti džiaugsmai kurie laukia gaudant kerplėšyne,plastikię ritę gali „užmušti“ net per pusę sezono.Na aišku ir stiprumas pas „mėsmalę“ turi būti atitinkamas.
Suradus tokią ritę,reiktų ieškotis ir spiningo atitinkamo.Gaudant nuo kranto 2,5 – 3,5 metro,iš valties pilnai pakanka 2,1-2,4 merto, labai galingo,su pačia greičiausia „akcija“ ir su valo testu 12-20 lb, kad tiktų mėtyti ,masalus nuo 20 iki 60 gramų. Spiningas kuris visiškai nesilanksto ,aišku pristabdys metimo tolį,bet gerai pakirs stambų starkį ar kitą galingą plėšrūną,be to toks spiningas geriau atkabina užkliuvusius už kliuvinių mąsalus.Man labiau patinka kiek ilgesnis spiningas (Kadangi mano gaudymo vietos yra Nemunas ,Neris,ir Kauno marios). Kai kurie mano pažystami naudoja trumpesnius spiningus ir pagauna tiek pat žuvies,manau spiningas tai daugiau įpročio reikalas.Tik atsiminkite kad,trumpesnis spiningas visą laiką bus lengvesnis,o su ilgu metimai tolimesni.
KĄ SU VISKUO TUO DARYTI ?
Sėsti į valtį,ir plaukti į patį didžiausią žinomą kerplėšyną (ten kur nuskendę medžiai,ten kur paskandintas miškas statant vandens saugyklą), koks tik yra jūsų žinomoje upėje ar kitame vandens telkynyje.retais atvejais tokį galima pasiekti ir nuo kranto,bet totaliai apgaudyti visą vargu ar pavyks. Nors gaudymas nuo kranto yra sportiškesnis ir saugesnis,vis dėlto aš labiau pripažystu gaudymą iš valties.
Priežastis slepiasi ne tik kad nuo kranto sunku pasiekti pačias geriausias vieteles bet ir teisingai pravesti masalą ,kas yra visų svarbiausia. Iš valties męs galime negailestingai tempti savo masalą iš pačios didžiausios kerplėšų sąngrūdos,tada kaip užvilkti ant jo kad ir mažiausiai užsikabinančią paraloninę žuvelę?(nors ji būtų ir visai be kabliukų), kad ir kaip norėtume mums to nepavyks – „pagalių“ ir šakų kryptis,o be to dar valas mums to neleis padaryti .Iš valties mums atsiveria pačios didžiausios galimybės teisingai pravesti mąsalą išilgai povandeninio šlaito,griežtai prieš srovę .Užsikabinimų skaičius šiuo atveju sumuojamas iki minimumo,vien dėl valo būrinio horizontalumo – jį taip išlenkia srovė,ko nebūna blizgiaujant vertikaliu blizgiavimu. Juk iš tikrūjų išlenktas lanku vąlas ir yra ta priežastis kai mąsalas yra pakišamas po kerplėša ir toliau seka užsikabinimas.Pauzė, gaunasi pratęsta,masąlas plaukiančiai krenta į dugną,be staigių judesių,palieka mums operatyvę apžvalgą dėl papildomo žaidimo spiningu. Prie papildomo džigo „apginklavimo“ galima priversti tvisterį iš viso net ir „kabėti“ netoli dugno.
Beveik bet kokie dideli virduoliai ar jų šąkos,papuola pakeliui traukiant mąsalą.Bet masalas sugeba „persiristi“ per šiuos sunkumus be jokių nutikimų. Paprastai pati žvejyba atrodo taip: valtelė inkaruojama aukščiau kerplėšų sąngrūdos pasroviui, lygiagrečiai kerplėšyno.Optimalus ilgis nuo valtelės iki sąngrūdos yra apytiksliai 20-25 metrai. Tada mums nemaišys nei srovė,nei per didelis atstumas iki vietos. Masalas drąsiai metamas į patį vidurį viso „smagumo“ ir itempent valą laukiama kol masalas nuskęs į dugną.Ilgai gulinėti dugne masalui nereikia,ir spiningo patempimu pradedamas daryti pravedimas.Kada masalą męs pakeliame spiningu,o ne ritės sukimu (kaip paprastai tai daro daugumas),tai jaučiame bet kokį dugne gulintį kliuvinį masalo kelyje. Traukiamas vąlas per medžio sąvartas savotiškai „ zvimbia“. Šakos prisilietimas lengvai atskiriamas nuo tikrojo kibimo,bereikalingas pakirtimas (kuris užtikrintų kabliuko įkirtimą į šakas), netoliaruojamas. Masalas privedamas prie pat sąvartų,rite staigiai surenkamas atsipalaidavusio valo atkarpa,ir toliau,jau spiningu labai atsargiai „prašukuojama“ visa sąvarta.Stipriai „bombarduoti“ per šakas nereiktų – galima išbaidyti visas žuvis.Tarp kitko,lydekai toks povandeninių šakų „siūbavimas“ atvirkščiai ,patinka.Toliau seka laisvas kritimas,per kurį ir reiktų laukti kibimo. Kai kada reiktų leisti masalui nukristi tarp dviejų virtuolio medžio kamienų,ar į srovės išplautą duobelę.Vietose kur nėra arti šakos ar kerplėšos,pravedimą reiktų daryti tokį kaip visą laiką,naudodami džigaujant,ir taip iki kitos kliūties.Tokiais štai šuoliukais su sustojimais ir prašukuojama visa teritorija su kliūtimis.Drąsiai ir be jokių abejonių.Net ir vienas pagautas starkis moraliniam plane su kaupu atpirks visas materialines nuoskaudas ir praradimus.Juk iš viso išvengti „mirtinų“ užsikabinimų vargu ar išvengsime.
Kerplėšyne starkis visą laiką laikosi rudenį,žiemą,o taip pat karštomis vasaros dienomis.Gaudyti jį ten galima ir,reikia.Begaudant visą laiką kaip žinia ,papuola gražios lydekos ar net pilvoti šamukai. Todėl „įkalkite“ į savo GPS – navigatorių ne tik perkritimus,duobes,ar povandeninį šlaitą „barandę“ bet ir porą senų kerplėšomis apaugusių telkinio regionų,ten kur kažkada buvo pjaunamas miškas ar krumynai kurie atsidūrė vienokiu ar kitokiu būdu po vandeniu.Patikėkite jūs nepasigailėsite.