Pasmerktasis Baltijos eršketas-gyvasis gamtos paminklas

Eršketo verslinė žvejyba Rytprūsiuose

       Eršketai jau nuo ankstyvųjų amžių buvo išskirtinė žuvis. Be valdovų leidimų ją buvo griežtai draudžiama žvejoti ir naudoti savo reikmėms. 
       Iki XIX a. eršketų žvejyba Baltijoje klestėjo. Šiam tikslui hercogas parduodavęs ar išnuomodavęs teisę gaudyti, supirkinėti ir ruošti eršketus Aistmarėse ir Kuršių mariose. Šia lengvata noriai naudojosi užsienio pirkliai. Pietryčių Baltijoje žinomi trys pagrindiniai eršketų supirkimo ir paruošos punktai: Danzing (Gdanskas), Alt Pillau (Senoji Piluva, Baltijskas) ir Memel (Klaipėda). Užsienio prekybos agentai samdė specialiai šiam tikslui apmokytus atstovus, vadintus Storpachter, Storpartitant. Alt Pillau buvo specialus eršketų paruošos namelis – “storbude”. Jame pakaitomis dirbo iš Škotijos atvykę supirkėjai: J.Scarlet, J.Noris ir W.Nesi.         Pagal sutartį Prūsijos hercogas nuo 1685 iki 1717 m. jiems buvo išnuomojęs teisę tvarkyti eršketų verslą Aistmarėse ir jų apylinkėse. Yra išlikę žinių, kad jų santykiai su vietos gyventojais buvę įtempti. Pavyzdžiui, J.Scarletas, remdamasis šia sutartimi, elgėsi labai įnoringai. Jis reikalavo, kad vietiniai žvejai už mažą atlyginimą jam talkintų. Išėjo priešingai. Jis nuolat skųsdavosi, kad šie kur tik gali, ten ir stengiasi jam pakenkti: supjaustydavo jo tinklus, išleisdavo ar išimdavo žuvis. Už tai žvejams buvo grasinama, jie būdavo pakartotinai baudžiami. Galiausiai eršketų žvejybą jiems teko nutraukti ir persikelti kitur.
       Nepaisant šių nesklandumų verslo klestėjimo metais supirktuvėse būdavo perdirbama daugiau nei 1000 eršketų per metus. Pusfabrikačiai eksportuojami į Rusiją, Didžiąją Lietuvą, Vokietiją, Prancūziją, Angliją. Nuo 1881 m. Nemuno žemupyje sugauti eršketai buvo superkami Rusnėje pirklio Suhro agentų. 1917 m., remiantis vasario 20 d. krašto komendanto įsakymu, įsigaliojo nauja tvarka. Pagal ją visa upėse ir Kuršių mariose sugauta žuvis rekvizuota ir vežta į centrinę Suhro supirktuvę Klaipėdoje (Jakštas, 1992).
       Specializuota eršketų žvejyba vykdavo nuo ankstyvo pavasario iki vidurvasario. Intensyviausiai būdavo žūklaujama gegužės-birželio mėnesiais. Kuršių mariose ir Nemuno deltoje eršketai gaudyti eršketinėmis–lašišinėmis vadomis (Storgarn), vartomis ir traukiamaisiais tinklais – išvalkomis, badomi įvairiadančiais žeberklais, kabliais. Atsitiktiniai eršketai pakliūdavo į venterius, kitus žvejybos įrenginius. Gaudyta tik naktimis. Didelį storų siūlų dvisparnį traukiamąjį tinklą – išvalką jūros priekrantėje tempdavo 12-18 žmonių arba jie buvo tempiami arkliais. Tinklas vilktas atsargiai. Greta visuomet būdavo pagalbininkas, “antraip lynai greit susipainiodavo” į sunkiai išraizgomus mazgus. Tada tinklus renkantys žvejai pratisai šaukdavo: “Peter atlaid” arba “Peter laz los” (Pietsch, 1992). Ką tik ištrauktus eršketus nedelsiant užmušdavo, nes iš stingulio prabudę eršketai pradėdavo muistytis ir savo dygliuota oda galėdavo smarkiai sužaloti laikantį žveją ar suplėšyti jo drabužius. Iš tų laikų mus pasiekęs pamario žvejų perspėjimas “Nicht storen, die Störe schlafen” (“Netrikdyk, eršketai miega”) (Piech, 1992) tikriausiai bus susijęs su šia eršketo egsenos savybe. Sugautam eršketui pro ryklę ir žiaunų plyšį perverdavo virvę ir taip plūduriuojantį vilkdavo į krantą.

Eršketų agonija Lietuvoje…… 

      Eršketai išnyko per gana trumpą laiką. Tikslios išnykimo priežastys iki galo nėra žinomos. Lemiamos reikšmės turėjo nesaikinga, barbariška žvejyba. Jai antrino užtvankų statyba, upių žvirgždo eksploatavimas, kol galiausiai juos pribaigė XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje padidėjusi antropogeninė tarša. Iš laiko perspektyvos matyti, kad rūšies gyvybinės galios buvo pakirstos jau XIX a. pirmojoje pusėje. XX amžiuje mūsų seneliai regėjo šios žuvų rūšies išmirimo agoniją.
      Apibendrinus Lietuvoje sukauptą skelbtą ir dar neskelbtą – vadinamąją pilkąją literatūrą (“Graue Literatur”), galima susidaryti bendrą vaizdą apie eršketus prieškario Lietuvoje ir gretimuose Rytprūsiuose. O.Schlichtas mini, kad 1887 m. Pilkopos žvejai sugavo 75 eršketus. Apie 1915 m. Pietryčių Baltijoje sugauti tik pavieniai individai (Schlicht, 1927). Po Pirmojo pasaulinio karo ties Sudragais sugautas apie 6 m ilgio eršketas. “Pakrovė vežiman, o uodega vis tiek pažeme vilkosi” (L.Piškinaitė-Kazlauskienė, 1998). Nepriklausomos Lietuvos periodinę spaudą kone kas vasarą išmargindavo žinutės apie eršketus (Elisonas, 1940).
      Štai paskutiniai dokumentuoti eršketų sugavimo Lietuvoje faktai. 1927 m. pavasarį ties Juodkrante jūroje sugautas eršketas svėrė 183 svarus (73,2 kg), 1929 m. liepos 27 d. Nemune ties Lampėdžiais sugautas daugiau kaip 2 m ilgio, 5 pūdų (84 kg) svorio eršketas (nuotr.). Už žuvį Kaune restoranas sumokėjo 500 litų. Tų pačių metų vidurvasarį priekrantėje ties Melnrage sugauta 160 svarų (64 kg), 1,5 m ilgio žuvis. 1930 m. pavasarį Nemune prie Sudragų sugautas 180 svarų (72 kg), o netoli Kauno – 182 svarų (75 kg) eršketai.
        Išsamiai aprašytas 1932 m. žvejo Pilaičio nuotykis su eršketu. Kuršių mariose Stariškių–Juokrantės ruože rastas į venterį įlindęs 75 kg eršketas. Parvilktą žuvį žvejas pririšęs laikė Juodkrantės uostelio nendrynuose ir išmoningai viliojo pinigus iš poilsiautojų. Prie įėjimo į uostą pakabino iškabą: “Už 50 centų galima pamatyti ir nufotografuoti šiandien Kuršių mariose pagautą gyvą milžiną – eršketrą”. Vėliau brangų laimikį įdėjęs į “luotą” garlaiviu nuplukdė į Klaipėdą. Jį pardavęs jaunuolis per dieną uždirbo 210 litų (Nevardauskas, 1969). 
       Buvo pranešta, kad 1932 m. vasarą ties Kulautuva traukiamuoju tinklu sugauta didžiulė žuvis. Tikslesnių duomenų nepateikta. 1939 m. vidurvasarį Nemune ties Vilkija sugautas 2,5 m ilgio ir 122 kg sveriantis eršketas, iš jo išimta 10-12 kg juodųjų ikrų. Jį, kaip prisimena St.Kolupaila, Kaune pavyko parduoti net už 700 litų – tai didžiausia Lietuvoje žinoma pinigų suma kada nors sumokėta už vieną žuvį (Elisonas, 1940; Kolupaila, 1950). Tų pačių metų vėlyvą rudenį ten pat sugautas eršketas svėrė 61 kilogramą. 1955 m. gegužės 13 d. Kuršių mariose ties Nida sugauta 254 cm ilgio ir 120 kg eršketo patelė (Biriukov, 1955).
        Viename dabar beveik užmirštame straipsnelyje prof. T.Ivanauskas aprašė paskutinį Lietuvoje sugautą eršketą. 1960 m. rugsėjo 26 d. jūroje už 13 km nuo Nidos traluojant menkiniu tralu sugautas 210 cm ilgio 82 kg sveriantis eršketo patinas. Straipsnelyje pateikta paskutinė žinoma nuotrauka (Ivanauskas, 1960). Vėlesnių patikimų duomenų apie eršketus Lietuvoje nėra. Yra pranešimas, kad 1962 m. ties Vilkija sugautas apie pūdą (16 kg) svėręs eršketas, bet tai galėjo būti sterlė (L.Piškinaitė-Kazlauskienė, 1998). 1975 m. prie Palangos sugautas daugiau kaip metro ilgio “eršketo jauniklis”. Tikslios rūšinės priklausomybės nepavyko nustatyti. Spėjama, kad tai galėjo būti besteris ar kokia nors iš tuo laiku introdukuotų į Atlanto eršketą panašių žuvų. Dar ir šiais laikais skelbiama pranešimų apie eršketų sugavimus Kuršių mariose ar jūros priekrantėje. Deja, kol kas nė vienas pranešimas nebuvo mokslininkų patvirtintas.

..…. ir Baltijos jūroje

       Maždaug tuo pačiu metu eršketai išnyko ir kitose Baltijos ir Šiaurės jūros vietose. Suomijoje jie nebesugaunami nuo 1950 m., Vokietijoje – nuo 1960 m., Latvijoje paskutinis eršketas sugautas 1963 m. Jūrmaloje, Lenkijoje – 1965 metais. Nuo to laiko Atlanto eršketas laikytas galutinai išnykusiu arba faktai apie šias žuvis moksliškai nepatvirtinti, nes tai galėję būti introdukuoti Sibiro ir rusiškieji eršketai ar pasprukę besteriai. Tačiau 1993 m. spalio mėnesį per Europą šmėstelėjo eršketo šešėlis. Šiaurės jūroje į pietus nuo Helgolando tralu sugautas 285 cm ilgio ir 142 kg svorio Atlanto eršketas. Kol žinia pasiekė atsakingus asmenis, eršketas nusibaigė, o visur spėjantys verslininkai pasistengė, kad žuvis netruktų atsidurti vieno restorano virtuvėje. Didelio susidomėjimo ir optimistinių vilčių teikė dabar turimomis žiniomis jau tikrai paskutinis eršketas Baltijoje. 1996 m. gegužės 24 d. Estijoje ties Rygos įlankos žiotimis, netoli Saremo salos sugauta 290 cm ilgio, 135 kg sverianti eršketo patelė. Žinia momentaliai apskriejo visą Europą. Deja, ir vėl mokslininkai pavėlavo. Žuvis nusibaigė pirmiau nei žinia buvo perduota gamtos apsaugos specialistams. Birstein ekspres metodu atlikta DNR analizė išsklaidė abejones dėl eršketo rūšinės priklausomybės. Tai buvo Atlanto eršketo endeminis Baltijos porūšis. O gal tai paskutinė žuvis, simbolizuojanti visišką rūšies išmirimą Baltijoje?

Introdukcijos

       Klestint žvejybai ir Europoje sparčiai mąžtant eršketų ištekliams jau XIX a. viduryje susirūpinta šių žuvų apsauga. Siekiant pastoviai tenkinti rinką didelę paklausą turinčia eršketiena ir juodaisiais ikrais, o drauge mažinti verslinį krūvį, tenkantį Atlanto eršketo populiacijų likučiams Pietryčių Baltijoje, pradėta ieškoti eršketo pakaitalo. Vokietijoje ir Lenkijoje pradėti kitų eršketų rūšių dirbtinio veisimo ir introdukcijos darbai. 1885 m. pažangus Lietuvos žuvininkas M.Girdvainis Nemune ir jo intakuose bandė įžuvinti mažesnį Baltijos eršketo giminaitį – sėsliąją sterlę. Bandymas nepavyko. Neatsisakyta šios idėjos ir XX amžiuje. 1953 m. į Nemuną prie Rusnės buvo išleista 860 iš Šiaurės Dvynos ir Obės upių parskraidintų 10-14 cm ilgio sterlės jauniklių, 1954 m. paleistas dar 1041 jauniklis. 1959 m. iš Obės (Novosibirskas) į Nemuną prie Kauno buvo paleista sugauti 662 jaunikliai ir 379-ios 45-50 cm ilgio suaugusios žuvys. 1960 m. dalis sterlių perkelta į 1959 m. vasarą patvenkus Nemuną ties Palemonu susitvenkusias Kauno marias. Iki septintojo dešimtmečio vidurio Nemune, Neryje ir Nevėžyje periodiškai buvo sugaunama paaugusių sterlių. Tačiau Lietuvos upėse sterlės nesiveisė ir ilgainiui išnyko. 
        Intensyvūs eršketų introdukcijos darbai vyko ir gretimoje Latvijoje. 1948-1965 m. sterlės buvo introdukuojamos Dauguvoje ir jos intakuose Licupėje, Kegumoje. 1962-1968 m. į Dauguvą, Gaują, Lielupę, Rygos įlanką, Astero, Cirišos, Šventės ežerus introdukuotas rusiškasis eršketas, 1962 m. – didysis eršketas. 1965-1975 m. iš Baikalo atvežtas Sibiro eršketas (Acipenser baeri stenorhynchus) ir bandytas įžuvinti Astero, Cirišos, Šventės ežeruose. Bet ir čia po nesėkmingų bandymų visos viltys eršketą aklimatizuoti žlugo. Eršketinių žuvų introdukcijos teko atsisakyti.

Hibridizacijos ir eršketžuvių akvakultūra

       Maždaug tuo laiku pradėti eršketų dirbtinio veisimo ir hibridizacijos darbai. 1952 m. Saratovo mokslinių tyrimų centre N.Nikoliukino vadovaujama mokslininkų grupė sukryžmino belugą su sterle ir gavo vislų hibridą. Išaugintos žuvys savyje derino motininių rūšių gerąsias savybes – sėslumą, didelį prieaugį ir gerą mėsos skonį. Optimistinio entuziazmo pagauti mokslininkai ją pavadino bester (tėvinių rūšių pavadinimų pirmųjų skiemenų sandūra; anglų kalba šis derinys reiškia – “geriausias”). Iki šio laiko gauti kalugos, žvaigždėtojo, rusiškojo ir kitų eršketų tarprūšiniai hibridai. Hibridai auginami žuvininkystės tvenkiniuose ir papildo rinką eršketiena. 1975 m. eršketai pradėti auginti Latvijos ir Kaliningrado srities žuvininkystės ūkiuose. Nelaimingų atsitikimų metų dalis žuvų pasprunka į atvirus vandenis. 1998 m. birželio mėnesį Lietuvos pajūryje sugauti du 60 cm ilgio besteriai.

Europos Sąjungos iniciatyvos

       Nuo praėjusio amžiaus antrosios pusės Atlanto eršketo Baltijos ir Šiaurės jūros porūšiai laikomi išnykusiais. Hipotetiškai išlikę egzemplioriai negali sudaryti gyvybingos populiacijos ir be žmonių pagalbos natūraliai eršketų ištekliai neatsikurs. Čia būtina operatyvi ir veiksminga mokslininkų pagalba. 
       1994 m. liepos 1 d. Frankfurte prie Maino Senckenbergo institute buvo įkurta draugija eršketui apsaugoti – “Gessellschaft zur Rettutung des Stors/Society to save the Sturgeons”. Pagal Europos bendrijos 1997-2001 m. projektą Hamburgo žuvininkystės tyrimų institute įkurtas pasaulinis eršketų genų bankas, sudarytas eršketų ikrų apibūdinimo raktas pagal kiekvienai rūšiai būdingas ikrų mikropiliarijų (porų) elektronines nuotraukas. Sukurtas Birsteino ekspres metodas eršketų mėsos identifikavimui pagal DNR. Pradėta reguliuoti juodųjų ikrų gavyba. Vien 1997 m. į ES įvežta 143 t juodųjų ikrų. ES iniciatyva laikinai sustabdytas eršketų ikrų importas. Žirondi ir Rionio upės – paskutinės eršketų saugyklos, kuriose dar neršia negausus Atlanto eršketo Viduržemio jūros porūšis, paskelbtos draustiniais. Jose ribojama žvejyba ir kita žmogaus ūkinė veikla.

Premijos už gyvą eršketą ir mokslininkų perspėjimas

        1997 m. Rostoko ir Hamburgo universitetų mokslininkai iškėlė naują iniciatyvą. Jie parengė projektą eršketų populiacijai Baltijoje ir Šiaurės jūroje dirbtinai atkurti. Manoma, kad, pasitelkus šiuolaikinius akvakultūros technologijos laimėjimus, sugautus eršketus bus galima dirbtinai neršindinti ir ateityje vėl išleisti į laisvę. Atsirado ir rėmėjų. Bet šiai idėjai įgyvendinti trūksta svarbiausio – gyvų žuvų. Už gyvą eršketą Rostoko mokslinių tyrimų centras ir Vokietijos aplinkos ministerija pasirengę išmokėti solidžią premiją. Taigi jau keleri metai kai kiekvienas Šiaurės ir Baltijos jūroje sugautas gyvas Atlanto eršketas, kurio rūšinė tapatybė identifikuota pagal chromosomų skaičių, tikra šio žodžio prasme turi aukso kainą. Mokslininkai perspėja, kad veisti ir į laisvę paleisti galima tik tame regione sugautus ir tiksliai identifikuotus eršketus. Abejotinos kilmės ir taksonominės priklausomybės eršketai laikytini invazinėmis naujomis ekosistemai eršketų rūšimis, galinčiomis sukelti neprognozuojamų ekologinių padarinių.

Paveldas 

         Bemaž šimtmetis praėjo nuo eršketų laikų. Europoje išaugo kelios žmonių kartos, nemačiusios šios legenda tapusios žuvies milžinės. Kai kas net suabejoja, ar tokios žuvys mūsų kraštuose veisėsi. Sunyko eršketų verslinė žvejyba, neatpažįstamai pasikeitė eršketų gyvenamoji aplinka: nuseko upės, jas perjuosė užtvankos, užneštos nerštavietės ir žiemojimo duobės. Išnyko ir pati žuvis. Knygose, išlikusiose nuotraukose ir kituose kultūros paveldo elementuose liko tik atgarsiai kadaise buvusios eršketų šlovės. Ir, deja, rūšis išnyko reikiamai nepažinta. Dar ir šiais laikais ne visas su eršketais susijęs dvasinis ir materialusis paveldas susistemintas ir tinkamai pristatomas. Žinios apie eršketus dar netapo visaverte mūsų mokslo ir kultūros paveldo dalimi ir laukia dėmesingo biologų, istorikų, etnografų ir menininkų žvilgsnio.

EGIDIJUS BACEVIČIUS
Lietuvos žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro Žuvininkystės tyrimų laboratorijos mokslinis bendradarbis

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

4 × one =