Kur ieškoti lydekų?

        Visiems žvejams gerai žinoma, kad upėse plėšrias žuvis traukia įvairios kliūtys. Be to, dar būtina žinoti, kaip būtent plėšrūnės išsidėsto ties jomis. Mano gaudymo upėse spiningu patirtis liudija, kad, pavyzdžiui, lydekos neabejotinai laikosi aukščiau kliūties.
Šią išvadą padariau ,,prieštaravimų metodu“. Pradėsim nuo to, kad žvejybos vadovėliuose ir periodinėje spaudoje rasime daug tokių frazių – ,,lydekos išsirenka sau medžioklės vietas ties nuskendusiais medžiais ir panašiomis kliūtimis“. Schemose ir paveikslėliuose lydekos vaizduojamos, kaip besilaikančios išimtinai tik po kliūtimis. Netgi daug neišmanančiam apie šių žuvų gyvenimą aišku, kad iš tokios padėties dantytosioms labai patogu pulti. Todėl, pamatęs upėje kokias tai užtvaras, aš visų pirma puldavau apmėtyti tą zoną. Žemiau kliūties. Ir kiekvieną kartą nustebdavau – lydekos kibdavo ne ten, kur tikėdavausi jas sugauti. Kažkuriuo momentu supratau, kad stebiuosi pernelyg dažnai – praktika prieštaravo mano teoriniams įsitikinimams. Galų gale priėjau išvados, kad prieš kliūtis aktyvi lydeka atsiduria daug dažniau, nei už jų. Vėliau aptarsim kelis tipinių kliūčių pavyzdžius, ties kuriomis lydekos dažnai turėjo galimybes susipažinti su mano masalais.
 
Nedidelė upė
 
Charakteringas nedidelės upės bruožas – ją galima lengvai apžiūrėti. Daugeliu atveju pagal krantą ir upės tėkmę galima lengvai ,,skaityti“ dugno reljefą. O dauguma kliūčių lengvai įžiūrimos. Savaime aišku, kad jų mažose upėse yra pakankamai daug: bent koks nukritęs medis, kranto posūkis ar dugno pakilimas keičia srovės kryptį. Kokias būtent kliūtis lydekos mėgsta išnaudoti savo išpuoliams, kokias ignoruoja? Klausimas sudėtingas. Dažnai būna, kad vienoje iš dviejų, iš pirmo žvilgsnio labai panašiose vietose, lydekos užkimba vos ne kiekvieną žvejybą, o kitoje vietoje atvirkščiai –nekimba. Nustatyti, kurios kliūtys yra ,,kibios“, o kurios ne galima nustatyti tik prie upės mosuojant spiningu. Patarimas – jei prie telkinio esate pirmą kartą, dvejais trejais metimais matomas kliūtis būtina patikrinti – daug laiko neužims.

       Taigi, pradedame nuo didelės, labiausiai pastebimos kliūties – medžių sangrūdos. Nedidelėje upėje bent koks nuvirtęs medis pristabdo upės tėkmę ir kabina kitus plaukiančius rąstus ir šakas. Su laiku susiformuoja didelės užtvankos. Kai kada jų nenuneša net pavasariniai potvyniai ir būna metų metus. Dažnai medžių sangrūdos išsikiša į upę dešimt ir daugiau metrų. Sužinoti, kas ten po medžiais darosi, sunku. Tačiau tikėtina, kad ten pastoviai laikosi įvairi žuvis. Mums, gaudant spiningu, gali būti įdomūs apatiniai ir viršutiniai šių kliūčių kraštai. Mano patirtis rodo, kad dauguma lydekų kibimų būna ten, kur srovė įteka į užtvenkimą. Efektyviausi metimai – maksimaliai arti rąstų ar šakų. Arba geriausiai tarp jų. Aišku, čia rizikuojate prarasti masalą. Lydekų, sugautų aukščiau ir žemiau kliūties, skaičius bent jau pas mane skiriasi kelis kartus. Verta paminėti, kad lydekos, pagautos žemiau užtvenkimo griebia masalą kiek nutolusios nuo kliūties ir greičiausiai jos buvimo vieta susijusi su kai kuriomis tos vietos anomalijomis, o ne su pačia kliūtimi. O štai kibimo zona aukščiau užtvankos, kaip taisyklė, yra visai arti kliūties (paveikslas Nr.1). Čia ir kitose schemose nenurodinėsiu, kokia turi būti spiningautojo išsidėstymo vieta ir masalo metimo kryptis. Neduosiu rekomendacijų, kokius masalus išsirinkti. Visų pirma kiekviena tų vietų verta atskiro aprašymo, o mes šiame rašinyje siekiame aprašyti tik aktyvių lydekų buvimo vietas. Antra, realiai žvejojant, o ne dėstant mintis lape, žvejybos vietų pasirinkimas, iš kurių būtų patogu apmėtyti minėtas vietas, yra ribotas. Todėl apmėtyti reikia iš tokio taško, iš kurio galima būtų kuo arčiau pravesti masalą pro kliūtį arba iš kurio būtų galima apgaudyti maksimalų perspektyvų plotą.

Baigiant kliūčių temą, verta paliesti vieną būdingą pastebėjimą. Dauguma atvejų įėjimas į kliūčių ruožą ,,sudirba“, jei yra pakankamai didelė srovė. Jei tame ruože upė būna platesnė ir srovė silpnesnė, tikimybė pagauti lydeką sumažėja ir čia neverta ilgiau užsilaikyti – geriau paeiti keliasdešimt metrų žemiau ir patikrinti kitą perspektyvų ruožą. Vis dėl to daug dažniau, netgi ir nedidelėse upėse, įkritę į upę krūmai ir medžiai sustoja viename iš krantų ir upė pasidaro sau laisvą kelią. Neišvengiamai žemiau kliūties atsiranda užutekis traukiantis žuvis. Tokie užutekiai laba populiarūs tarp plūdininkų ir dažnai tokios vietos būna užimtos. Kai kada, jei yra galimybė, patartina upę apžiūrėti iš aukščiau. Tarkim nuo tilto ar nuo kalnelio. Po nuskendusiais krūmais ar medžiai galima pamatyti žuvų sambūrius. Atrodytų, kad ir lydekos neturėtų atsisakyti šios mitybinės bazės ir būti kažkur šalia. Tačiau, kaip taisyklė, masalų užmetimai į šias vietas neduoda rezultatų. O štai aukščiau kliūčių, už kurių formuojasi užutėkiai, lydeka kai kada užkimba iš pirmo metimo.
Panašią taktiką verta naudoti ir apmėtant palei kranto liniją, kur vyrauja įvairūs nelygumai. Visi metimai į atrodytų įdomią, žemiau kranto išsikišimo esančią zoną dažnai būna tušti. O vos ne pirmas, ,,kontrolinis“ metimas į iš pirmo žvilgsnio nepatrauklią , aukščiau iškyšulio, esančią vietą iš karto atneša lydekos kibimą.
 
Vidutinio dydžio upė
 
Vidutinio dydžio upėse į vandenį įkritę krūmai ir medžiai negali užtverti visos upės. Kaip žinia, medžiai į upę dažniausiai patenka pakilus vandens lygiui, kai vanduo plauna krantus. Dažnai medžiai sustoja ties krantu kampu į srovę, jų šaknys lieka krante, o šakos nueina po vandeniu taip suformuodami puikų užutekį įvairiom žuvims. Žemiau medžio kai kada susiformuoja vandens plotas su atgaline srove. Tokiose vietose spiningu galima pagauti praktiškai visų rūšių plėšrių žuvų – ešerių, šapalų, salačių. Jei yra, ir starkių. O štai lydeką dažniausiai pasitaiko pagauti ne atgalinėje srovėje, o ten kur srovė įteka į paskendusias šakas. Ypatingai dantytąsias tokios vietos vilioja vasarą. Tačiau tokių vietų nepatartina ignoruoti ir kitais metų laikais, netgi vėlyvą rudenį. Masalą patartina pravedinėti kaip įmanoma arčiau šakų.      

        Dažnai lydekų laikymosi vietos dažnai surištos su dugno kritimais. Jei upės dugnas yra iškilęs ir kietas, susiformuoja sąsiauriai. Dauguma žino, kad lydekos dažniausiai laikosi žemiau sąsiaurio. Ir daugumas žvejų vietas pieš sąsiaurį paprasčiausiai ignoruoja. Tuo tarpu būtent šiose vietose labai dažnai susiformuoja nedidelės įdubos su palyginti ramia srove ir, jeigu lydeka šiame ruože yra dominuojanti, tikėtina, kad ji užmis ir tūnos ten.
Tais atvejais, kai dugno struktūra nėra tvirta ir nėra srovei kliūčių, vietoj sąsiaurio susiformuoja upės praplatėjimas ir gylis yra mažesnis. Tokiuose ruožuose prie kranto, seklumose laikosi mailius. O man rimtesnius egzempliorius dažniausiai pavykdavo pagauti tose vietose, kur būdavo staigus gylio perėjimas į seklumą. Pagal upės tėkmę tokias vietas nesunku pastebėti: net jei kranto linija yra pakankamai tiesi – srovė eina nuo seklumos. Į tokias vietas lydekos traukia medžioti šiltuoju metų laiku. O štai rudenį, kai atvėsta vanduo, jų šiose vietose reikėtų ieškoti tik tais atvejais, kai tame ruože nėra didesnių gylių.
Dar vienos tipinės lydekų traukos vietos yra salos, dalijančios upę į dvi dalis. Dažniausiai dantytosios man pakliūdavo salos pradžioje, kur srovė skeliama pusiau. Kaip taisyklė, lydekos pasirinkdavo vieną iš šių dviejų pratekėjimų.       
 
Didelė upė
 
Didelėje upėje lydekų buveinės būna surištos su dugno perkritimais, o dauguma kliūčių, kurios matomos plika akimi, yra atsidūrusios prie kranto linijos. Gylių pasikeitimus lengviausiai rasti ir nustatyti žvejojant džigu. Visgi yra tipinės, didelėms upėms būdingos vietos, kurias galima klasifikuoti, kaip kliūtis. Visų pirma, ženklūs tėkmės susiaurėjimas. Galima laikyti taisykle, kad apskritai lydekos mėgsta tokias vietas, nepriklausomai nuo upės dydžio. Mažose ir vidutinėse upėse tokias vietas lengva nustatyti. Ten, kur yra susiaurėjimas iki keliasdešimties metrų, labai lengva pamatyti pagilėjimą – tiek pagal kranto liniją, tiek pagal srovės tėkmės pobūdį. Būtent netoli vagos lydekos ir mėgsta tūnoti belaukiant savo grobio. Plėšrūnių laikymosi zona nėra didelė – ją galima apmėtyti keliais metimais. Aišku, vizualiai įvertinti vagos pasikeitimus ar kranto linijos pokyčius yra nesunku, bet štai surasti lydekines vietas tokiomis sąlygomis – uždavinys nepaprastas. Štai pavyzdys iš savo praktikos, kai aš paprasčiausiai pražiopsojau vieną labai įdomią vietą, buvusią prie upės susiaurėjimo, o labiau patyręs spiningautojas ten pagavo padorią lydeką.      
   

         2000-aisiais vyko sezono taurės varžybos upėje, kurią daugumas spiningautojų įsivaizdavo, kaip žuvų Eldoradą. Tačiau iš tikrųjų čia buvo ne tas atvejis. Pasirinkta varžybų vieta išsiskyrė tuo, kad čia sugauti žuvį buvo kur kas sunkiau, nei daugumoje kitų upių. Treniruotė parodė, kad sugauti rimtesnę žuvį, išskyrus ešerius, pavyks nedaugeliui. Tokiomis sąlygomis ir vienintelė nebloga lydeka gali užtikrinti prizinę vietą. Taip ir įvyko. Įpusėjus pirmam turui, aš pereidamas iš vienos, mano manymu, perspektyvios vietos į kitą pamačiau vieną žymų žveją gerokai įsibridusį į upę toje vietoje, kur vaga staigiai pereina į smėlėtą sėklių. Upė šioje vietoje darė posūkį ir buvo gerokai susiaurėjusi. Per treniruotę aš į šią vietą nekreipiau ypatingo dėmesio, nes keliais metimais džiginiais masalais neaptikau nieko įdomesnio. O štai minėtas spiningautojas daug atidžiau išnagrinėjo šį ruožą. Ko pasekoje įsibridęs iki pusės nuo seklumos rado įdomų dugno reljefą ir tuo pačiu suviliojo dantytąją, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo didžiausia šiose varžybose. Po ketvirčio valandos sutikau kitą kolegą, kuris taip pat rengėsi taip pat stoti į anksčiau minėtą vietą. Aš jam pasakiau, kad pastaroji vieta jau užimta ir ,,budinti“ lydeka jau pagauta. Jis labai susinervino. Jau pats faktas, kad du rimti spiningautojai, nepažystantys vienas kito, nusižiūrėjo tą pačią vietą, įrodo, kad jų pasirinkimas neatsitiktinis, o padiktuotas logikos. Mažose ir vidutinėse upėse visada atkreipiu dėmesį į tokias vietas, o čia paprasčiausiai nepastebėjau – pritrūko patirties įžvelgti analogišką vietą didesnėje upėje.

Kitos tipinės lydekinės vietos yra kranto iškyšuliai. Kai kada jos natūraliai susidaro, dažniau dirbtinai. Pavyzdžiui, laivybai tinkamose upėse dažnai pastato užkardas farvaterio pagilinimui. Kitas pavyzdys – statomi tiltai. Priešpriešinė srovė traukia daugumą žuvų. Tame tarpe ir plėšriąsias. Čia kai kada veikia ,,įtakos sferų pasidalinimas“ – kiekviena žuvų rūšis maitinasi tam tikrame sektoriuje. Lydeka mėgsta medžioti prieš kliūtį. Pagal srovės pobūdį kartais tokias vietas sunku būtų nustatyti – atrodo, kad iki užkardos teka stipri srovė, o tik už jos srovė pradeda silpnėti ir suktis atgal. Iš tikrųjų, palei dugną vaizdas gali būti visai kitoks – prieš užkardą taip pat gali susidaryti vietos su silpnesne srove. Čia ir vertėtų ieškoti lydekų. Nemune tokios vietos yra vienos produktyviausių. Vietiniai spiningautojai yra tiksliai išsiaiškinę, kad lydekos dažniau laikosi prieš kranto išsikišimą, šapalai iškyšulio smaigalyje ant srovės, salatis – už jo, o starkis – visur kur jam patinka.
Džigaujant didelėse upėse perspektyvių plotų paieška mažiau aktuali, nes dideliuose gyliuose visų pirma reikia surasti pačias kliūtis, vagos skardžius ir suprasti, kokiame gylyje laikosi aktyvios lydekos. Ir vis dėl to gyliuose dantytosios dažnai būna aukščiau kliūties. Gaudant iš valties Volgoje aš pastebėdavau, kad metant masalus žemyn pasroviui lydekiniai kibimai sekdavo tik po kelių ritės pasukimų po to, kai masalas praeidavo po nuskendusį medį. Žinant tai galima daryti išvadą: praplauki pro nuskendusį medį – ruoškis kibimui. Įdomu, kad metant statmenai srovei, kibdavo dažniausiai atvirkščiai – kai masalas neplaukia virš kliūties, o pravedamas šalia jos. Aišku, žvejojant didelėje upėje verta panaudoti patirtį, kuri įgyta gaudant ir kituose vandens telkiniuose. Šiltuoju metų laiku lydeka dažnai medžioja priekrantės zonoje, o taip pat ją galima aptikti panašiose anksčiau minėtose vietose.      
 
O dabar – teorija
 
Kaip taisyklė, vienos subjektyvios informacijos žvejui – skaitytojui tikrai neužtenka ir iš autoriaus norima teorines hipotezes pagrįsti faktais. Žinant kai kurių skaitytojų būdą, kurie perskaitę šį straipsnį nepuls imti spiningo į rankas, o nepatikliai klaus ,,kodėl būtent aukščiau kliūčių lydekos turėtų medžioti?“. Sąžiningai atsakysiu – nežinau kodėl… Net gi pasakysiu, kad sėkmingai žvejybai visai ir nebūtina to žinoti. Žiūrint iš praktinės pusės, paprasčiausiai reikia įsivaizduoti, kur laikosi žuvis, kodėl ji ten laikosi. Ir vis dėl to…
Aktyvi lydeka medžiodama stovi vietoje ir atakuoja auką iš slaptavietės. Srovėje bet kuri žuvis dažniausiai plaukia prieš srovę. Jei lydeka laikytųsi žemiau kliūties, auka, plaukdama pasroviui, į plėšrūnės akiratį patektų esant dideliu kampu nuo jos ir norint atakuoti, lydeka turėtų apsisukti, o tai reikalauja didesnių energijos sąnaudų ir be to aukai suteikiami neblogi šansai pabėgti. Ir atitinkamai medžiojama žuvis, plaukdama prieš srovę, pamatytų lydeką pirma ir stengtųsi išvengti susidūrimo su ja. Dėl to plėšrūnės ir užima plotą prieš kliūtis. Tokiu būdu trumpai atakai jai reikia sunaudoti minimaliai energijos. Atakuojant bent kokį aukščiau judantį objektą, galima iš anksto pasiruošti ir išsirinkti tinkamą spurtui tašką. Sumedžioti žuvį, kylančią į viršų ir ką tik sunaudojusią nemažai energijos, kad praplauktų sustiprėjusia srove pro kliūtį, visiškai paprasta.
Tai tikrai logiška ir argumentuota teorija. Tik, kad mes, žvejai, tikriausiai, lėtai mąstom ir todėl paprastų dalykų supratimui ir įsisavinimui mums reikia nemažai metų praktikos.   
 
“Спортивное рыболовство” Автор Алексей Соколов

You may also like...

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

17 − thirteen =