Lydekų gaudymas žieminiu spiningu ant balansyro

Balansyras arba liaudiškai švytuoklė Lietuvos žvejų arsenale atsirado palyginus nesenai – prieš 20, gal prieš 25 metus. Tiesa, tai buvo pati primityviausia jo versija. Tačiau tiek praeityje tiek dabar, rezultatai jais gaudant pakankamai geri. Balansyrų populiarumas nuolat didėja, todėl norėtume apžvelgti pagrindinius gaudymo šiuo įdomiu masalu aspektus.       Balansyras – tai dirbtinis masalas savo formomis panašus į nedidelę žuvelę, nuspalvinta vienokia ar kitokia spalva. Jų priekyje ir gale yra įmontuoti vienšakiai kabliai. Viršuje ir apačioje išdėstytos dvi kilpelės – viršutinė valo pririšimui, apatinė – papildomam trišakiui. Bene, pati svarbiausia šio masalo dalis yra stabilizatorius (sparneliai) galinėje jo dalyje. Būtent dėka jo išgaunami įvairūs judesiai. Balansyrų dydžiai gali būti įvairūs – nuo 2 iki 11 centimetrų. Mano mėgstamiausi yra 5 iki 7 centimetrų. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad nedidelis balansyras ne taip gąsdina žuvis ir esant blogam kibimui juo vis dėl to gali susidomėti ešeriukas ar nedidelė lydekaitė. Tačiau iš kitos pusės, kuo didesnis masalas tuo didesnis laimikis. Dideli balansyrai apgaudo, patikrina didelį vandens plotą – o tai gali būti lemiamas faktorius nulemiantis jūsų žvejybos sėkmę. Gaudant dideliu balansyru, kurio dydis vos ne kaip pačio ešeriuko, jūs tikrai jo nepagausit, o tik išbaidysit. Tačiau yra didelė tikimybė pagauti padorią, o gal ir rekordinę lydeką. Šioje vietoje reikia ieškoti kompromiso, nes parenkamo masalo dydį apsprendžia tokie faktoriai, kaip srovės stiprumas, gylis ir galų galiausiai, kokią žuvį norite pagauti, nes universalių masalų, tinkančių gaudyti visoms žuvims, tikrai nebūna.   
Balansyrai skirstomi į tris rūšis. Tai metaliniai modeliai su plastikiniais sparneliais galinėje dalyje. Po to tokie patys metaliniai tik su pūkuota uodegėle vietoj sparnelių bei silikoniniai balansyrai. Taip pat yra gaminami hibridiniai modeliai – sparneliai kombinuojami su pūkuota uodegėle ir panašiai. Be jokios abejonės, populiariausias yra pirmas variantas, kurį plačiau ir aptarsime.

1. Balansyras su plastikiniais sparneliais    2. Balansyras su pūkuota uodega                               3. Silikoninis balansyras
         Balansyrai mūsuose senai jau nėra egzotika ir mūsų žūklės parduotuvėse jų asortimentas užima pakankamai didelius prekybinius plotus. Kurį išsirinkti? Visi tokie gražūs…
Balansyro grožis – priešpaskutinėje vietoje. Pagrindinės kibaus masalo savybės yra teisingai parinktas jo dydis, spalvinimas bei sugebėjimas žaisti. Pastarasis faktorius yra pagrindinis balansyro kokybinis rodiklis – tai yra keliant meškerę aukštyn masalas turi nerti į šoną. O rankos judesiui pasiekus viršutinį tašką ir pradėjus leisti žemyn – masalas turi staigiai apsisukti ir plaukti į priešingą pusę. Pabaigus veiksmą ir padarius kelių sekundžių pauzę, balansyras dar kurį laiką turi judėti ta pačia trajektorija, kol grįžta į pradinę padėtį. Grafiškai vaizduojant tai atrodytų taip – taške 1 balansyras kabo ant valo tiesiai po ekete (paprastai aš jį laikau pakėlęs 20-30 centimetrų virš dugno). Valas įtemptas vertikaliai. Tolygiai greitėjant pakeliame meškerės galą į viršų (10-20 cm jei gaudoma negiliai, 20-40 cm jei giliai). Dėka savo kūno formos ir sparnelių formos masalas pradeda staigiai plaukti į šoną ir viršų (taškas 2).
   
4. Balansyros judėjimas vandenyje: R- balansyro veikimo zona,
d- meškerės judėjimo zona,
 1-7 – meškerės ir balansyro padėties taškai
 
Po to labai greitai, tačiau ne per staigiai, palaikant kontaktą su valu, nuleidžiame meškerės galą į pradinę horizontalią padėtį ir darome 3 – 5 sekundžių pauzę – balansyras pats inertiškai tęsia darbą, paimdamas dalį laisvo valo (taškai 2-3). Kai tik naudojama masalo energija išsenka, jis atsiduria 4 taške ir apsisuka. Nuo 5 iki 6 taško jis juda švytuoklės principu veikiamas inercijos. Kai masalas plaukia nuo taško 3 iki taško 6 būtinai reikia išlaikyti pauzę, o jau netoli 6 taško reikia pakartotinai kelti meškerės viršūnėlę. Balansyras tada juda su nauja energija, nueina į šoną dar toliau, apsisuka ir viskas kartojasi iš naujo.
Būna dienų, kai lydekos, atrodo, visiškai vangios ir kibti kategoriškai atsisako, nors iš patirties ir žinome, kad toje vietoje lydekos tikrai laikosi ir ne kartą įvairiais metų laikais jų esame čia pagavę. Tokiu atveju tikrai verta pabandyti laimę seklumoje. Senai yra žinoma, kad margašonės žiemą mėgsta lankytis tokiose vietose, kur gylis po ledu nesiekia ir 50 centimetrų, kur auga vandens augmenija. Viduržiemį, kai ešeriai apie vidurdienį apstoja kibti, aš dažnai traukiu link nendrių linijos, pamėginti sugundyti kokią smalsią lydekaitę.  
 
Žvejybos vietos
Žvejybos vietos parinkimas bene svarbiausias sėkmės faktorius. Kad ir koks brangus būtų spiningėlis, kad ir koks būtų gražus geriausios firmos balansyras, kibimo nesulauksit, jei pasirinktoje vietoj vanduo bus drumstas, su pūvančiomis žolėmis ir atitinkamai sumažėjusiu deguonies kiekiu. Todėl kai kurios apipelkėjusios įlankėlės, ypatingai nepratekančiuose vandens telkiniuose su daugybe augmenijos, ne visada tinkamos žūklei. Pačios perspektyviausios vietos ežeruose ir upėse yra ties salomis. Ypač tinka, kur dugnas gilėja ne staigiai, o nuosekliai – nuo nulinės ribos iki vieno metro. Labiau gilėjančios vietos irgi tinka, tačiau jos ,,dirba“ ne taip stabiliai – kibimai daugiau atsitiktiniai. Dugnas čia būna dažniausiai tvirtas, deguonies pakankamai. Todėl plėšrūnės linkę būti labiau aktyvios ir ilgai neužsibūna. Perspektyvios vietos taip yra ir iškyšuliai einantys nuo kranto. Čia pačios perspektyviausios vietos, kur gylis nuo pusės iki vieno metro. Esant daugmaž tolygiam gyliui, labiau pasiteisina vietos arčiau kranto.
 

5. Paveikslas 1. Gylis eketėse. Jis 1,2.3 eketėje yra vienodas.
Tačiau kibimų tikimybė pirmoje bus daug dažnesnė nei antroje ar trečioje
 
Taip pat lydekos mėgsta vietas, kur auga lelijos. Tačiau turi būti ne ištisas jų laukas, o pavieniai krūmai. Optimalus gylis, kuriame verta gaudyti, kaip jau minėjau, yra apie pusę metro. Gaudant giliau šansai sumažėja. Jei išgręžiate skylę minėtame gylyje, o aplinkui daug augmenijos, tada reikėtų šiek tiek pasitraukti tolyn ir vilioti lydekas ties pačiu augalų sienos kraštu. 
 
         Gaudymo taktika
Pagrindinis lydekų gaudymo seklumoje trūkumas yra tai, kad ant ledo reikia elgtis ypatingai atsargiai ir tyliai. Didelį plėšrūnų baikštumą tokio pobūdžio vietose aš pastebėjau gaudant vėliavėlėmis, kai net ir atsargiai man artinantis prie ,,iššovusios“ vėliavėlės, valas iš joje esančios ritės pradėdavo išeidinėti daug greičiau. Todėl tik išgręžus naują skylę staigaus kibimo tikėtis tikrai neverta – turi praeiti tam tikras laiko tarpas, kad žuvis nusiramintų. Vertėtų prieš tai iš anksto išsigręžti daugiau ekečių (paprastai gręžiu apie tuziną), o po to judėti ir tikrinti nuo vienos prie kitos neužtrunkant prie kiekvienos daugiau, kaip 3-5 minutes. Aš dažniausiai vienoj eketėj padarau 15-20 masalo pakėlimų 10-20 centimetrų amplitude, jei negilu, ir 20-30 centimetrų, jei giliau. Toliau tą patį veiksmą kartoti kitoje vietoje. Ir tose vietose, kur buvo kibimas, verta padirbėti ilgiau arba kas kažkiek laiko sugrįžti. Naudojant tokią taktiką galima pataikyti ant žuvų judėjimo kelių. Nereti atvejai, kai per dieną iš vienos ir tos pačios ,,sėkmingos“ eketės galima pagauti tris ir daugiau lydekas. Ir dar vienas mano pastebėjimas – jei lydeka yra netoli eketės, kurioje gaudoma, ji įsibrovėlio ilgai netoleruoja – kanda greitai, ilgai nelaukdama – dažniausiai su trečiu ar ketvirtu masalo pakėlimu.
Gruodžio pabaigoje pora kartų gaudėme viename nedideliame ežere, esančiame Lazdijų rajone. Turėjome informacijos, kad ten neblogai kibo margašonės. O daugiausia pagavo vietiniai ant balansyrų. Didžiausia lydeka buvo beveik 6 kilogramų. Mums bežvejojant apie pietus atkreipiau dėmesį į vieną žveją. Beje, viso buvo apie keturiasdešimt kolegų. Mano dėmesį jis patraukė tuo, kad neturėjo jokių kitų daiktų, išskyrus nedidelį spiningėlį. Ir jo gaudymo taktiką pavadinčiau ne žvejyba, o sportu (artima greitajam ėjimui).Esmė tokia – kadangi tomis dienomis laikėsi nulinė temperatūra, o žvejų daug ir jie buvo prigręžę daugybę ekečių, kurios nešąlo, tai žmogeliui, aišku, grąžto nereikėjo. O taktika, kaip minėjau sportinė, kodiniu pavadinimu ,,viena eketė penki mostai“. Tai yra prie vienos skylės neužtrunka ilgiau, kaip pusę ar maksimum minutę. Kas kelias sekundes padaro kelis nedidelius masalo pakėlimus 10-20 cm amplitude ir keliauja tikrinti sekančios eketės. Taip per visą dieną ežerą jis apėjo bene du ar tris kartus ir iš viso patikrino kelis šimtus ekečių. Jis tądien pagavo berods tris lydekas ir sakė turėjo labai rimtą kibimą (anot jo, turėjo būt užkibus lydeka, ne mažiau 5 kilogramų), bet po minutės kovos atitrūko. Kaip jums tokia taktika? Esu šimtu procentų įsitikinęs, kad jei tą dieną lydekos būtų buvę aktyvios, jo šansai pagauti, būtų buvę kelis kartus didesni, nei gaudant pasyviai kažkokioje, pagal neaišku, kokius kriterijus, pasirinktoje vietoje. Beje, giliausia vieta tame ežere tesiekia 2,5 metro, o apie 30 metrų priekrantės yra pilnai užžėlę nendrėmis ir lelijomis.
Eketes aš visada uždengiu sniegu, kad šviesa be reikalo negąsdintų lydekų. Be to, esant žemesnei temperatūrai jos lėčiau užšąla. Balansyrą įleidžiu pro nedidelę skylė, kurią padarau samčio kotu. Prieš pradedant vilioti lydekas, patartina įsitikinti ar kabliai nepersimetę per valą, nes priešingu atveju masalas kabos nugara ar šonu į dugną ir kibimo tikrai nesulauksite.
Priklausomai nuo žiemos meto (pradžia, vidurys ar pabaiga) balansyro žaidimo techniką reikėtų keisti. Tai yra būtina daryti dėl to, kad keičiasi žuvų elgesys. Pavyzdžiui, žiemos pabaigoje plėšrios žuvys yra labiausiai alkanos – todėl ir labiau agresyvios. Todėl ir masalų žaidimas turi būti energingas, intensyvus. Ir atvirkščiai, žiemos pradžioje naudojami mažesni masalai, kurie vilioja žuvis mažesniais, smulkesniais judesiais. Pavasarį, aišku, jei dar yra ledas, patartina gaudyti viduriniuose vandens sluoksniuose naudojant didelius balansyrus bei didesnės amplitudės judesius. Ir, beje, nepamirškite, kad Lietuvoje nuo vasario 1 dienos iki balandžio 20 dienos galioja draudimas gaudyti lydekas dirbtinais masalais!
 
Meškerės 
Gaudymui balansyru galima rekomenduoti įvairių tipų meškeres. Svarbu, kad rankeną būtų galima pilnai apimti delnu, o meškerės viršūnėlės suleidimas ir sutvirtinimas su rankena ypatingai tvirtas. Be abejo, viršūnėlę reikėtų parinkti tokią, kad ji galėtų tinkamai amortizuoti traukiamo priešininko smūgius. Kaip pavyzdys mano naudojamas spiningėlis, su kuriuo didžiausias pagautas laimikis buvo po 40 minučių kovos ištrauktas … 7 kilogramų karpis. Tai įvyko Nemune užpernai rudenį gaudant ešerius su velniu iš valties.
 
 
Tačiau man labiausiai patiko spiningas su perdaryta viršūnėle tai yra primontuojamas papildomas lankstus sargelis padarytas iš metalinio strypelio su žiedeliu gale. Tokia meškerėlė leidžia naudoti skirtingo dydžio masalus ir gaudyti ne tik lydekas, bet ir ešerius – ištraukus papildomą sargelį, galima puikiai jausti ir matyti net ir menkiausią kibimą. Su juo taip pat galima nustatyti ar netoliese yra lydeka. Pakankamai dažnai, kai lydekos būna vangios, jos daro kelis ,,užėjimus“ ant masalo. Lengvas sargelio stuktelėjimas praneša, kad plėšrūnė praėjo visai netoli masalo ir pats laikas sutelkti dėmesį į galimą kibimą. Jis dažniausiai būna po kelių meškerės pakėlimų. Be abejo, be papildomo sargelio šiuos lydekų veiksmus sunku pastebėti ir tikėtina, kad padarysime klaidą tai yra nesulaukę kibimo pereisime prie kitos eketės, o papildomu triukšmu galutinai nuvysime žuvį nuo eketės. Pats sargelis, gal ir priduoda balansyrui papildomų žaidiminių savybių, tačiau jis nė kiek nemaišo kibimui, nes seklumose lydekos pirmiausia vadovaujasi regėjimu ir juo vadovaujantis susidomi bei griebia priešais esatį masalą.
 
 
 
 
7. Meškerės viršūnė su primontuotu papildomu sargeliu
 
Valai
Kalbant apie valus, dažniausiai naudoju 0,2-0,25mm monofilą. Gaudant negiliai kibimas perduodamas ne ką prasčiau, nei pinto valo, o patikimumas valdant traukiamą plėšrūnę kur kas didesnis. Malonu, kai valas tiksliai amortizuoja nuožmius lydekos smūgius.
 
Pavadėliai
Gaudyti lydekas su balansyru ir nenaudoti pavadėlio labai rizikinga. Yra didelis pavojus, kad lydeka nutrauks valą ir tada ne tik, kad neištrauksite laimikio, bet dar ir neteksite kibaus masalo. Gaudant balansyrais visiškai pakanka plono 10-15 centimetrų pavadėlio, kuris išlaiko 2,5 – 5 kilogramus svorį. Patartina naudoti pavadėlius, kurie neturi ,,atminties“, kurių nereikia išmesti po kiekvienos žvejybos. Dėl to privengiu naudoti volframinius pavadėlius. Juos tvirtinu prie nedidelių 16-18 numerio suktukų.
 
Kabliai
Gaudymas seklumoje, kur gylis po ledu ne didesnis, nei 50 centimetrų, reikalauja ypatingo masalo žaidimo. Tiksliau ne žaidimo, o judėjimo amplitudės. Gaudant su paprasta ešerine blizgute toks gylis leidžia išgauti ,,teisingą“ žaidimą, tačiau tokia bizgutė savo virpesiais ne itin vilioja toliau esančius plėšrūnus. Su didesne blizge tokioje nedidelėje erdvėje nepažuvausi. Balansyrai irgi turi savų problemų. Nuolat kabinantis į eketės apačią priekinis balansyro kablys atšimpa ir galiausiai po kurio laiko gali nulūžti. Po tokių lūžimų kai kurie žvejai perdaro šiuos kablius taip, kad jie eitų ne į viršų, o žemyn. Gal visai teisinga idėja!? Tokiu atveju balansyrams tampa nebaisus nuolatinis trankymasis į ledą. O seklumose kibimas už priekinio ir galinio kablio būna labai dažnas. Taigi priekinio kablio perdarymas tikrai turi savų privalumų – sumažėja bereikalingų kabinėjimosi į pašalines kliūtis skaičius. Atitinkamai žvejys sutaupo brangaus laiko, kurį gali skirti tikslingai žvejybai. Reiškia padidėja tikimybė sugauti lydeką.
Tuo tarpu didesniuose gyliuose plėšrūnai masalą dažniausiai atakuoja iš apačios į viršų – reiškia ,,darbinis“ kablys yra apačioje esantis trišakis. Ant jo dažnai yra dedama ,,akis“. Jos paskirtis – papildomai dirginti plėšrūną ir nurodyti atakos tašką. ,,Akutės“ spalvinimas turi būti ryškus ir kontrastingas, paprastai dažoma keliomis spalvomis. Be jų dažnas žvejys trišakį papuošia dažyta pūkuota uodegėle. Dar kiti kabina nedidelę vabzdžio imitaciją ar lervą. Žvejodamas Daugų (Didžiulio) ežere esu matęs, kaip vietiniai gaudydami labai dideliuose gyliuose (25 metrai ir daugiau) ant trišakio deda išimtą ešerio akį. Čia paaiškinimas tikriausiai būtų toks, kad ešerio akis, kaip, beje, ir daugelio kitų žuvų, dideliame gylyje, kur patenka mažai šviesos, skleidžia tam tikrą švytėjimą, kuris ir vilioja plėšrūnes.
 
Masalo spalva
Spalvinė balansyru gama, mano nuomone, kibimų skaičiui turi mažai įtakos. Čia pirmiausia lemiamą reikšmę turi vandenyje sukuriami masalo judesiai, kuriuos žuvys priima savo šonine linija. Atskirame vandens telkinyje gali ,,dirbti“ kelios spalvos, kurių kibumas dienos bėgyje gali keistis – priklausomai nuo šviesos intensyvumo. Dažnai būna, kad netikėtai sau atrandi masalą, kuriuo netikėjai, tačiau jo spalvinimas, pasirodo, labai įtinka lydekoms. Vis dėl to, dažnai lankomuose telkiniuose paslapčių būna mažai – jau yra atrasti lyderiaujantys bei visiškai beviltiški masalai. Tačiau kitame telkinyje situacija gali būti kardinaliai priešinga. Taigi, jei ežere ar upėje žvejojate pirmą kartą arba jau žinomam telkinyje visiškai nekimba – eksperimentuokite arba prieš važiuodami nepamirškite pakamantinėti ten žvejojusių kolegų, ant ko jiems kibo. Kartais labai naudinga pakalbinti ir bežvejojantį vietinį gyventoją – patikėkit manim, jie yra vaikščiojančios to telkinio enciklopedijos.
Renkantis masalo spalvą paprastai reikia išeiti iš to, kad masalas ties dugnu ir augmenija būtų labiau pastebimas ir kontrastingas. Šviesiomis, saulėtomis dienomis kartais gelbėja natūralios arba blyškios spalvos. Švintant arba esant apsiniaukusiai dienai dažniau kimba ant ryškių masalų. Gaudant gyliuose starkius, patartina naudoti fosforinį spalvinimą.
Klasikinė spalva plėšrūnams – raudona su balta – taip vadinami raudongalviai masalai. Ji kažkada ir buvo sukurta specialiai gaudyti lydekas. Ryški, kontrastinga raudona spalva baltos spalvos balansyro kūno fone išduoda atakos zoną. Esant tokiam spalvinimui ant priekinio kablio sulaukiama daug dagiau kibimų, nei ant galinio ar trišakio. Jei pastebėjote, nesvarbu, kokiomis spalvomis nuspalvinti balansyro šonai ir nugara, daugelio jų priekinė apatinė dalis yra raudona baltos fone – tai tarsi taikinys lydekoms.   
 
Orų įtaka ir kibimo laikas
Yra pastebėta, kad šviesią saulėtą dieną, esant aukštam slėgiui, tikėtis gero lydekų kibimo neverta. Kur kas sėkmingesnė diena gali būti, kai yra apsiniaukę, protarpiais su krituliais – sniegu ar šlapdriba. Lydekos seklumose dažniausiai maitinasi tam tikromis valandomis. Pastebėjau, kad šią žiemą daugiausiai kibimų sulaukiau ryte tarp 9 ir 10.30 valandos bei po pietų prieš sutemstant – nuo 15 iki 16 valandos. Būna, kad rytinio ir vakarinio kibimo nebūna, tačiau lydekos suaktyvėja apie pietus nuo 12 iki 14valandos.     
    Pabaigai galiu pasakyti, kad balansyras tikrai nėra panacėja nuo nekibos. Tačiau gaudyti solidžius laimikius su šiuo masalu yra daug paprasčiau, o ir rezultatas kai kuriais atvejais gali būti daug geresnis, nei gaudant paprasta blizgute ar kitais masalais. Jei medžiojate ešerius, balansyras išgaudys pačius didžiausius būrio egzempliorius. O kai surasite lydekų žiemojimo vietas, ypatingai ant pirmo ir paskutinio ledo, sėkminga žvejyba šiuo įdomiu masalu tikrai atneš nepakartojamų įspūdžių.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

seven + twelve =