Lydekų žvejybos paslaptys

Lapkričio mėnesį mūsų klimatinėj zonoj ateina pirmieji šalčiai. Kai vanduo atšąla, ežeruose ir upėse augalija pereina į rudenine fazę, taip duodama šansą žvejams prieiti iki tų vietų, kur vasarą spiningauti nėra jokių šansų. Kaip kalbama žvejų tarpe – ,,žolė sugulė“, o tai reiškia, kad galima imti spiningus į rankas ir eiti medžioti dantytųjų plėšrūnių. Netgi plūdininkai stengiasi nepraleisti tokio momento – laikinai užmiršę savo plūdes skuba ieškoti lydekų ir ešerių.
Viskas čia tvarkoj, tačiau nedaugelis žvejų iš tokios žvejybos grįžta su gausiu laimikiu. Priežasčių gali būt keletas. Išdrįsiu apie kai kurias jų garsiai pamastyti šiame straipsnyje, nes spiningavimas visada man buvo įdomus ir, ačiū dievui, namo be žuvies negrįžtu.
Visų pirma lydekos aktyvumui didelę įtaką daro vandens temperatūros kritimas. Visiems žinoma, kad žuvys yra šaltakraujai gyvūnai. Todėl visi biologiniai organizmo procesai sulėtėja, kai aplinka atšąla.
         Žiemos periode dantytosios būna mažiausiai aktyvios ir jų svarbiausias uždavinys tausoti energiją. Tai margašonės daro didžiąją laiko dalį būdamos ramybės būsenoje. Jos daugelį valandų gali tūnoti pasaloje tykodamos grobio. Ir aukos dydis turėtų būti nemažas, kad panaudota energija nenueitų veltui. Tą patį galima pasakyti ir apie vėlyvo rudens lydekas. Mažose upėse ir ežeruose vanduo greitai atšąla. Jo vidutinė temperatūra priartėja prie žiemos periodo. Tik saulėtomis dienomis vanduo kažkiek įšyla. Iš čia peršasi išvada, kad nuo spalio galo iki pirmo ledo lydekų aktyvumas dienos bėgyje būna labai trumpalaikis. Reiškiasi pati svarbiausia spiningautojų užduotis – pataikyti ant šio momento.
Iš savo žvejybinės praktikos galiu pasakyti, kad lydekos pradeda kibti tik antroje dienos pusėje, nepriklausomai nuo oro sąlygų. Saulėta ar apsiniaukę, lietus ar rūkas, vėjas ar štilis, vis tiek po pietų dantytoji būna labiau aktyvesnė, nei ryte. Būna taip, kad žvejys atvažiavęs iš pat ryto ir ,,atidirbęs“ iki pietų nusprendžia, kad šiandien kliovo nėra, susivynioja meškeres taip ir nesulaukęs lydekų suaktyvėjimo.
Antra, žvejybos sėkmę lemia oras. Tam didelę įtaką daro slėgio stabilumas ir šviesa. Atrodytų, kad saulėtą dieną lydekos turėtų būti aktyvesnės, nes oras ir vanduo šiek tiek įšyla. Tačiau ne. Apniukusiu ar lietingu oru dantytosios yra daugiau aktyvesnės, nei saulėtą dieną. Tai galima paaiškinti tuo, kad vanduo rudenį tampa skaidresnis. Tai labai įtakoja lydekų kibimą. Jos stengiasi greičiau slėptis nuo saulės spindulių, nei traukti į medžioklę. Na ir potenciali auka, tokiomis sąlygomis keičia savo elgesį, tapdamos labiau aktyvesnės ir nesugaunamos arba laikosi tose telkinio vietose, kurios nėra priimtinos lydekoms. Plius saulėtu oru slėgis yra didelis arba bent jau kyla. Tai neigiamai veikia lydekas. O štai apsiniaukusią dieną, dažniausiai slėgis būna arba stabilus arba nežymiai krenta, kas suaktyvina kibimą. Vėjas taip pat daro tam tikrą įtaką. Tiksliau jo nebuvimas verčia būti lydekas labiau atsargesnėmis. Kita vertus ir stiprus vėjas, ypatingai pučiantis iš rytų ar šiaurės, mažai tepadeda margašonių aktyvumui. O štai vakarinis, pietinis ar pietvakarinis vėjelis pučiantis 5-7m/s greičiu, labiausiai tinka lydekų medžioklei.            
 Dauguma žvejų sulaukę šiltesnių dienų stengiasi traukti žūklėn, o lietingomis dienomis labiau linkę sėdėti namuose. Štai čia ir yra klaida. Negalima lyginti orų įtakos žmogui ir žuvims. Nepamirškite, kad mes gyvename skirtingose stichijose!
Trečia. Kiek mes besiginčytume dėl mėnulio įtakos žuvų aktyvumui, vis dėl to ji pastebima. Galima drąsiai teigti, kad pirma (jaunatis) ir paskutinė (delčia) mėnulio fazės yra pats kibimo pikas. Man sunku nustatyti priežastis, tačiau tai faktas, nuo kurio niekur nedingsi. 
Ketvirta. Žvejybos sėkmę lemia teisingas masalų parinkimas. Sunku pasakyti kur ir ant ko geriausiai kibs, bet pagrindinius kibiausius masalus tikrai galima nustatyti. Vobleriai ir sukriukės – du pagrindiniai sudedamieji lemiantys sėkmę. Aišku, nei silikono nei blizgių negalima nurašyti. Tačiau blizgės dažniausiai būna sunkios ir jų pravedimas sėkliuose turi būti greitas, kad nesikabintų už kliūčių. O kaip žinia lydekos rudenį yra vangios. Analoginė situacija ir su guma – negiliai ją iš viso sunku panaudoti. Ir jei bandytume gaudyti ant tvisterių ar didesnių mikromasalų, galima užtaikyti ant būrio ešerių, bet ne ant lydekų. Nepatarinėsiu kokius konkrečius voblerių ar blizgių modelius naudoti, nes tai bus subjektyvi nuomonė. Pasakysiu tik tiek, kad vobleriai turi būti aptakių formų, ne mažesni kaip 12 centimerų. Mažesni gali labiau dominti ešerius. O pats svarbiausias dalykas – tai masalo darbas-,,žaidimas“. Labiausiai kibūs tie, kurie, esant nedideliam pravedimo greičiui, aktyviai žaidžia su didele judėjimo amplitude. Voblerių spalvinė gama gali būti įvairi. Kas liečia sukres, verta pažymėti, kad lydekoms arčiau širdies sukriukės su platesniu lapeliu, 4-5 numerio, kurios gerai dirba sukant nedideliu greičiu. Spalvos tai pat įtakoja kibimą, tačiau kažkokių dėsningumus sunku nustatyti. Viskas priklauso nuo oro sąlygų, lydekų mitybinės bazės konkrečiame vandens telkinyje ir dar neaišku nuo ko. Taip kad čia reikia eksperimentuoti. Šiais metais dantytosios labiau mėgo sukriukes su sidabrinės spalvos lapeliu. Greičiausiai dėl to, kad lydekos vasarą maitinosi plotkėmis ir aukšlėmis, kas atsiliepė ir jų pasiriktai spalvai.
Penkta. Sėkmę gali įtakoti ir žūklės vietos pakeitimas. Negalima užsiciklinti viename telkinyje ir nerezultatyviai drožti vieną vietą. Geriausia neužsilaikyti vienoje vietoje daugiau kaip pusvalandį, o pastoviai keisti dislokaciją. Tikimybė taip užtaikyt ant kibimo padidėja daug kartų. Mūsų vandenyse dabartiniai laikais sunku rasti tokį telkinį, kuriame nebūtų pasidarbavę brakonieriai. Ir dar gerai, kad būtų šiaip sukiojęsi ir statę tinklus. Blogiausia, kai būna praėję elektra. Tada jau tiksliai sėkmė jūsų neaplankys.
Po visa tai ką išvardinau galima daryti kai kurias išvadas. Nelaukite saulėtų ir sausų dienų. Neimkite pavyzdžio iš savo kolegų susiruošusių traukti žvejybon tik tokiomis dienomis. Drąsiai pulkite į mūšį su gamtos stichijomis paneigdami patarlę, kad tokiu oru šeimininkas ir šuns laukan neišvarytų. Nebijokite staiga iškritusio sniego ar plonu ledu užšalusių priekrančių. Jei jau auštant atvažiavote žvejoti, tai geriau pradžioje pasėdėkit su plūdine ar feederiuku, pagaudykite taikią žuvį, nes lydekas geriau pradėti gaudyti nuo pietų. Nepamirškite, kad jūsų masalų arsenale yra ir daug tokių, ant kurių jūs dar nė nebandėt gaudyti arba paprasčiausiai kai kuriais jų nepasitikite. Galbūt šį kartą jie jums atneš sėkmę. O jūsų mylimiausia sukriukė, ant kurios esate tiek daug pagavęs, tą dieną gali paprasčiausiai tylėti. Stenkitės neužsiciklinti vienoje upėje ar ežere. Verta pavažiuoti pora kilometrų ir išbandyti kitą vandens telkinį, pasitraukti iš ramios vietos ir atsistoti prieš vėją, paeksperimentuoti su masalais ir žiūrėk laimė nusišypsos jums.   
 Štai pora savaičių atgal aš su savo svainiu patraukėme stambių lydekų medžioklėn į vieną didelę upę. Pastatėme sau užduotį ne tik pagauti žuvies, bet ir ištyrinėti mums nepažįstamas vietas. Dvi valandas kratėmės mašina, kol radome tinkamą priėjimą prie vandens. Tik po dešimtos valandos pradėjome mirkyti masalus. Jau pirmieji metimai nedidelėje įlankėlėje parodė, kad čia žuvies yra. Daugiausiai papuolė ešeriai ir nedidelės lydekos. Tą dieną dryžuotieji plėšikai tikrai buvo ant bangos. Skaidriame vandenyje buvo galima įžiūrėti visą būrį ešeriukų besivaikančių mano sukriukę. Jų maišymasis trukdė jiems patiems – kiekvienas stengėsi pagriebti viliojantį masalą, bet viskas pasibaigdavo tik stuktelėjimais, nedideliais smūgeliais ir nė vienas neužsikabino. Tačiau suradus tinkamą sukrę, ešeriai tapo labiau pasitikintys ir praktiškai kiekvienu pravedimu ant trišakio pasikabindavo dryžuotasis kovotojas. Tačiau gaila, bet mus tą dieną ešeriai mažai tedomino – pažaidę su jais vienoje vietoje apie 15-20 min mes perėjom į kitą. Oras buvo gana vėsus – 5-7 laipsniai šilumos. Pūtė silpnas pietvakarių vėjas, apsiniaukę. Tik labai retomis akimirkomis išlysdavo saulutė primindama apie praėjusią vasarą. Pervažiuodavom nuo vieno telkinio prie kito. Taip nepastebimai praėjo keturios valandos. Nusprendėme perkąsti. Sustojame ties nedideliu ežeriuku. Analizuodami šiandien dieną priėjome išvados, kad visi mūsų aplankyti telkiniai iš principo buvo vienodi. Jei tai upė, tai, kaip taisyklė, ne platesnė penkiasdešimties metrų. Jei ežeras – tai gylis iki metro, o pati plačiausia vieta ne daugiau šimto metrų. Priėjome bendros nuomonės, kad turime surasti visiškai kitokio pobūdžio telkinį. Pasakyta padaryta.  
Po valandos paieškų privažiuojame plačią upę su stačiais šlaitais – tai ženklas, kad gylio bus. Be to matėsi didelės kaip ir pati upė įlankos. Vidinis balsas iš karto kužda, kad ši upė tikrai atneš sėkmę. Greitai išvynioję spiningus, skubam užmesti masalus. Iš pradžių mūsų dėmesys buvo nukreiptas į gilesnes vietas. Tačiau tai norimo rezultato neatneša. Supratę, kad padarėme klaidą, persimetame į seklią įlanką. Ir štai jis – tiesos momentas – viduryje įlankos aptinkame nedidelį pagilėjimą ir su pirmais metimais pradedame traukti lydekas. Kiekvienam mūsų pavyko pagauti po dešimt padorių, nuo kilogramo iki penkių kilogramų sveriančių margašonių ir dar po pora rimtesnių. Dantytosios šį kartą pripažino voblerius. Spalvinimas įtakos neturėjo – aš gaudžiau ant baltai raudono SALMO ir ,,ešerio“. O kolegai labiau patiko gaudyti ant STRIKE PRO. Tačiau galiojo vienas ypatumas – voblerių dydis neturėjo būti mažesnis, kaip 12 centimetrų. Jei kuris bandėme kabinti mažesnius, lydekos iš karto atsisakydavo juos ,,valgyti“. O bandymai gaudyti sukriukėmis mums atnešdavo po vieną kitą dryžuotąjį. Kaip žinia, kibimas reikalas nenuspėjamas ir eksperimentuoti ilgai neteko. Galbūt mes jas išbaidėme , gal išgaudėme visas, o gal paprasčiausiai baigėsi kibimas. Šiaip ar taip dar apie pusvalandį bandėme eilę masalų ir, nesulaukę atsako, nusprendėme baigti šiandieninę žvejybą. Tuo labiau, kad nenumaldomai artėjo vakaras, o ir debesys, visą dieną mums grasinę lietumi, ėmė tesėti savo pažadus. Neilgai svarstę suvyniojame savo spiningus ir traukiame namo. Už mašinos langų, primindamas apie vėlyvą rudenį, vis stipriau ir stipriau pliaupė lietus, tačiau širdyje buvo pavasaris. Mūsų vargai apvainikuoti sėkme. Ne veltui perkratėme, išbandėme tiek daug masalų, sudeginom pilną baką benzino. Viskas, kas suplanuota, įvykdyta. Ir žuvies pagavom ir naujas vietas ištyrinėjom.
 
Владимир Бараков. Большая рыбалка № 9

You may also like...

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

8 − 5 =