Spiningo masalai – sukrės

    Ko gero, galima drąsiai teigti, kad nėra nei vieno spiningautojo, kurio dėžutėse nebūtų nors vienos besisukančios blizgės. 
   Tai bene pats populiariausias Lietuvos meškeriotojų masalas, tiek pradedančiųjų, tiek jau patyrusių. Kodėl? Tam reikėtų  pažvelgti į besisukančios blizgutės istoriją. Daugeliui meškeriotojų sukriukė iškart asocijuojasi su prancūzų firma „Mepps“. Netgi liaudyje dažnokai visos besisukančios blizgės įgyja bendrą „mepsų“ vardą. Taigi trumpam pažvelkime į „Mepps“ istoriją.     1938 m. prancūzų inžinierius sukūrė besisukančią blizgę, dar pats nesuvokdamas, kaip smarkai ji pakeis visą žvejybos pramonę.
   1951 m. Toddas Sheldonas, pelningos žūklės parduotuvės savininkas Viskonsine (JAV), pirmą kartą paėmė į rankas sukriukę. Kaip tik tada jis gana nesėkmingai žvejojo Wolf upėje. Sukriukė į jo rankas pateko iš Europos, ją jam padovanojo Frankas Velekas. Toddas iš karto įvertino masalo privalumus, pradėjo “Mepps” pardavinėti savo parduotuvėje. 1956 m. paklausa tapo tokia didelė, jog jis pardavė savo parduotuvę ir įkūrė „Sheldons Inc.“
Nuo to laiko „Mepps“ sukriukės tapo pačios populiariausios ir, ko gero, išliko tokios iki šių dienų.

   Štai dabar, prabėgus beveik penkiasdešimčiai metų, beveik visos didesnės kompanijos, gaminančios spiningo masalus, savo asortimente turi ir nemažą sukriukių pasirinkimą.
   Dabar pažvelkime į pačią sukrės konstrukciją. Kuo gi ji tokia ypatinga? Juk vizualiai šis masalas neprimena jokio vandenyje gyvenančio gyvio, o ir juda jis vandenyje visai kitaip nei vandens gyvūnai. Besisukančios blizgutės skleidžiamos hidroakustinės bangos ir vilioja žuvis. Tai pagrindinis faktorius, lemiantis masalo efektyvumą. Ir tik vėliau, žuviai savo šonine linija pajutus masalo skleidžiamus virpesius, jo spalva ar dydis galutinai nulemia, užkibs žuvis ar ne.
   Kokia yra ideali besisukanti blizgė? Ir ar apskritai tokia gali būti? Jau daugeliui atsibodę reklaminiai šūkiai, jog, tarkim, firmos „X“ sukriukė absoliučiai nesusuka valo, firmos „Y“ pradeda suktis vos palietus vandenį ir sukasi netgi labai lėtai traukiant, dar kokia nors firma „Z“ sukūrė iki tol nematytą, unikalų masalą, kuris geriausiai vilioja žuvis, nes skleidžia tokius virpesius, kuriems jokia žuvis negali atsispirti. Dabar pamirškime šiuos visus reklaminius lozungus ir pažvelkime, iš ko yra padaryta toji sukriukė. O jos konstrukcija gana paprasta:
– Auselė – prie jos rišamas valas, o auselių forma (pats užsukimo būdas) gali būti gana įvairi. Daugelis kompanijų jau seniai užpatentavo tam tikrą savo masalų auselės formą, kuri turi įtakos sukriukės „pomėgiui“ susukti valą. Pačio masalo ašis neretai specialiai padengiama dažniausiai gaminama iš nerūdijančio plieno. Ant šios ašies maunami ir tvirtinami kiti elementai.
– Kilpelė. Nuo jos formos priklauso lapelio sukimasis vandenyje. Tiesa, kai kurių firmų modeliai, pavyzdžiui, „Mepps XD“, apskritai kilpelės neturi, lapelis tvirtinamas jį tiesiogiai užmaunant ant ašies.
– Lapelis.  Čia taip pat labai didelė įvairovė. Nuo lapelio formos priklauso paties masalo panaudojimo galimybės. Vieni lapeliai sukasi beveik prisispaudę prie korpuso, o kiti atsilenkia gana dideliu kampu. 
   Lapelių įvairovė 
   Besisukančių blizgių lapelius galima išskirti į keturias pagrindines grupes:
1.  „Aglia“ lapelis atsilenkia nuo 45 iki 60 laipsnių nuo pagrindinės ašies, todėl nėra labai tinkamas gaudyti upėse traukiant masalą pasroviui nedideliu greičiu. Taip lapelis paprasčiausiai „užgęsta“.

2. „Comet“ tipo lapelis – bene pats universaliausias lapelis, tinkamas gaudyti tiek srovėje, tiek ramiame vandenyje. Šio lapelio atsilenkimo kampas svyruoja nuo 30 iki 45 laipsnių.

3. „Long“ (svetur vadinamas „Willow“, išvertus iš anglų kalbos reiškia gluosnio lapą) lapelis. Labiausiai tinkamas žvejoti greitoje tėkmėje. Atsilenkimo kampas nuo 25 iki 30 laipsnių.
 
4. Ir galiausiai „Lusox“ tipo lapeliai. Jų atsilenkimo kampas nuo ašies yra pats mažiausias – ne daugiau nei 25 laipsniai. Šie modeliai dažnai komplektuojami su pasunkintomis galvutėmis ir yra pritaikyti žvejoti dideliuose gyliuose. Tačiau be papildomo svorio sukriukė su tokio tipo lapeliu gali būti naudojama ir viršutiniuose vandens sluoksniuose.

Svarelis

Jų būna taip pat pačių įvairiausių formų. Ir, aišku, ne be reikalo. Nuo svarelio formos priklauso ir masalo užmetimo nuotolis, ir pats traukimo būdas. Vieni pritaikyti žvejoti gyliuose, kiti vandens paviršiuje ar viduriniuose sluoksniuose. Kai kurie svareliai skleidžia papildomas hidroakustines bangas. (pvz., „Blue Fox“ modeliai „Vibrax“)
Įvorės
Tai įvairūs karoliukai, kurie padeda lapeliui suktis, iš metalo išlietos specialios formos įvorės, atstumiančios vandenį ar atitraukiančios nuo ašies lapelį.
Kabliukai
Beveik visuose modeliuose kabliukai tvirtinami taip, kad galėtų laisvai judėti, taip pagerindami masalo darbą bei palengvindami žuvies traukimą, nes tada ji turi mažiau galimybių atitrūkti. Dažniausiai tvirtinami trišakiai kabliukai, tačiau būna ir dvišakių ar vienšakių. Pastarieji dažniausiai būna papuošti dirbtine musele.
Dydžiai.
Daugelis firmų naudoja labiausiai paplitusią ir nesudėtingą „Mepps“ klasifikaciją. Patys mažiausi modeliai žymimi Nr. 00, šiek tiek didesni Nr. 0, dar didesni Nr. 1 ir taip toliau iki Nr. 5. Čia nėra kur pasiklysti ar kažko nesuprasti. Patys mažiausi modeliai naudojami žvejojant „taikiąsias“(be abejo, tik sąlyginai) žuvis, tai yra raudes, kartais kuojas, šapalus, kiršlius ir t. t. Vidutinių dydžių (Nr. 2 ar Nr. 3) sukrės gana universalios, jomis gaudomi ir jau minėti šapalai, taip pat salačiai, ešeriai, lydekos ir kitos žuvys. Didžiausieji modeliai pritaikyti didžiųjų žuvų žūklei: didelėms lydekoms, šamams.
Spalvos ir masalo efektyvumas
   Reikia pripažinti, kad šioje srityje menininkai ir dailininkai gerokai pasistengė ir kartais atėjus į parduotuvę išsirinkti keleto sukriukių gali paskausti akis. Vienos dryžuotos, kitos taškuotos, dar kitos išvis kartais atrodo bet kaip „nutepliotos“… tai kaipgi išsirinkti? Vienareikšmiškai atsakyti sunku ir netgi neįmanoma. Spalva ne visada yra pagrindinis faktorius, lemiantis  sėkmę. Ne pagrindinis, bet išties svarbus. Žuvis, pajutusi masalo virpesius, pasisuka ir pradeda plaukti link jo, kad galėtų pamatyti. Tada svarbi yra būtent spalva. Jeigu ji primins natūralų grobį ar, priešingai, įsiutins plėšrūną priversdama griebti – puiku. Tačiau būna ir atvirkščiai. Ko gero, ne kartą teko matyti, kaip žuvis atsiveja sukriukę, tačiau jos negriebia. Galima daryti kelias išvadas: arba netinkamu greičiu traukiamas masalas, arba netinkama jo spalva.
   Tokia jau tokia šio masalo konstrukcija, jog lapeliui sukantis visi taškai ar dryžiai susilieja į vieną kažkokį bendrą vaizdą. Iš to galima padaryti išvadą, kad labai smulkiai pavaizduoti žuvies žvyneliai dirbant masalui netenka savo vizualinės reikšmės (o kitokios jie ir neturi).
   Dažniausiai pateikiamos pagrindinės lapelių spalvos: sidabrinė, auksinė ir vario. Taip pat yra ir kelios vyraujančios įvairių lapelių akcentų spalvos, tai: raudona, geltona, mėlyna, žalia (kartais ryški fluorescencinė). Nedera pamiršti ir lapelių, kurie yra visiškai juodi ar balti kaip pienas. Jau ne vieną kartą rašyta, jog spalvą reikia pasirinkti pagal vandens skaidrumą bei apšviestumą. O taip pat ir pagal nuojautą bei konkretaus vandens telkinio žuvų įnorių žinojimą. Esant neskaidriam vandeniui spalva nėra tokia svarbi, nes žuvis kartais jau nebespėja apsigalvoti ir negriebti masalo. O štai skaidriame – viskas kitaip. Žuvis turi galimybę iš gana didelio atstumo pamatyti masalą ir jį identifikuoti kaip valgomą arba ne. Situacija keičiasi ir keičiantis saulės padėčiai danguje. Ryte, pusiaudienį ir vakare į tą patį masalą žuvys gali reaguoti labai skirtingai. Taip pat renkantis spalvą reikia atsižvelgti ir į tai, kokias žuvis rengiamasi žvejoti. Vienaip į tą patį masalą reaguos lydeka, kitaip salatis.
   Kartais sukriukė turi nedidelį, bet labai svarbų akcentą, kuris lemia žūklės sėkmę. Tai gali būti kad ir raudonų siūlų kuokštelis, pririštas prie trišakio, arba paprasčiausia užmauta tvisterio uodegėlė. Tai tik teorija, kuri turi ir savo šalininkų, kurie tuo beprotiškai tiki, ir priešininkų, kurie viską neigia. O kurie teisūs, dažniausiai parodo laimikiai. Vieną galima teigti tvirtai: faktorius, nulemiantis žūklės sėkmę, yra tikėjimas.  Bendro atsakymo į klausimą, kuris masalas geriausias, niekada nebuvo ir nebus; ir kiekvienas meškeriotojas tą atsakymą esant tam tikrom sąlygom suformuoja pats. Tada atsiranda tikėjimas masalu, jo „kibumu“, ir taip ant kranto atsiduria laimikiai… 

   Pabaigai dar verta paminėti įvairius sukriukės bei kito masalo derinius, vadinamuosius „tandemus“. Jie kartais išties būna efektyvūs. Tai jau atskiro straipsnio tema, nes apie juos galima tikrai daug papasakoti, todėl paminėtini dažniausiai naudojami.
   Gana dažnai derinama sukriukė ir guminukas. Tokių modelių galime surasti įvairių dydžių ir formų. Taip pat ne mažiau populiarūs ir sukriukės lapelio bei voblerio kūno (dažniausiai be liežuvėlio) hibridas. Tokie masalai, be abejo, turi savo pliusų, tačiau ir minusų. Toks vandenyje judantis masalas imituoja vieną žuvį, besivejančią kitą. Kai kurios žuvų rūšys medžiojančios būriais, kaip, pavyzdžiui, ešeriai, kartais negali atsispirti matydamos, kaip gentainis tuoj praris auką. Todėl ir nusprendžia praryti abu. O šių masalų pagrindinis trūkumas yra tas, jog jie žvejojant srovėje kyla į viršų ir yra sunkokai valdomi. 
                                                                                                                                                               www.balsas.lt

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

2 × 4 =