Žūklė velniu

          Žvejybą velniu galima priskirti sportinei poledinės žūklės rūšiai. Gaudymas šiuo masalu reikalauja itin aktyviai ieškoti žuvies – reikia daug vaikščioti, išgręžti ne vieną dešimtį ekečių, kol surandama žuvų laikymosi vietos. 
 Velnias buvo sukonstruotas ir pradėtas naudoti Rusijoje 70 – ųjų pradžioje ir greitai tapo vienas mėgstamiausių vietinių žvejų naudojamų masalų. Kas pirmas išrado velnią ir davė jam tokį pavadinimą pasakyti sunku, tačiau yra įtikinamų įrodymų, kad ir velnias ir avižėlės ir švytuoklės atėjo pas mus iš Rusijos rytų.   Jis kilo iš taip vadinamo vabalo imitacijos, kurį Magadano srities žvejai naudojo gaudant jūroje apie 60 – uosius metus. Jūrinę velnio kilmę patvirtina ir tas faktas, kad būtent čia įvairiais nenatūraliais masalais (pavyzdžiui padarytais iš medicininės vatos ar gaidžio plunksnos) sugalvojo būtent jūroje gaudantys žvejai.   
Rusijos žvejai naudoja keletą velnių tipų, kuriuos net pavadinę skirtingai:
 A)      – velniai, B) – ožys, C) – ragana, D) – sunkusis velnias
 
Kaip ir avižėlės, šios rūšies masalai būna labai įvairių dydžių, formų, svorių. Juos galima būtų suskirstyti į tris pagrindines grupes: velniai, ožiai ir raganos. Vieni nuo kitų jie visų pirma skiriasi kabliukų skaičiumi – jų gali būti nuo dviejų iki keturių. Daugumoje vyrauja lašo arba rombo formos. Masalo skersmuo, svoris ir ilgis priklauso nuo to, kokiomis sąlygomis gaudoma – sėkliuose smulkesniais, lengvesniais. Didesniuose, nuo 7 metrų, gyliuose, patartina žvejoti su sunkesniais, nuo 15 gramų, masalais.
Kas įdomiausia mūsų kaimynai šiais masalais gaudo ne vien ešerius, kaip tai įpratę daryti mes, lietuviai, bet ir nemažai kitų žuvų rūšių. Antai kuojos ir plakiai žvejojami ant nedidelių ožiukų, nedideli karšiai nuo 5 iki 10 metrų gylyje – vidutinio dydžio raganomis (kartais rišama dviejų raganų kombinacija), dideli karšiai, ešeriai ar net lydekos gyliuose – didesniais velniais.
                                                                
                  Dviejų velnių arba raganų kombinacija      Velnio ir kabliuko su kembriku kombinacija      
 
 
      Lietuviškas velnias
     Sistema, kurią matote nuotraukoje, per paskutinius penkerius metus labai išpopuliarėjo tarp žvejų mėgėjų. Kartu su avižėlėmis, blizgutėmis tai yra vienas mėgstamiausių ešerių gaudymui skirtų masalų. Ypatingai gerai velnias yra pasiteisinęs gaudant Kuršių ir Kauno mariose, Nemune ir kai kuriuose kituose vandens telkiniuose, kur vyrauja smėlėtas ar mažai vandens augmenija apaugęs dugnas. Iš praktikos galima pastebėti, kad jis yra mažai rezultatyvus ten, kur yra vyrauja tankus žolių paklotas.  
Įpusėjus ar jau besibaigiant žiemai Kuršių mariose, ypatingai Rusijos pusėje, vidutinio dydžio ir klumpiniai nerštui besiruošiantys ešeriai susirenka į didelius būrius. Kai žvejys, gaudantis velniu, randa tokias dryžuotųjų susibūrimo vietas, per trumpą laiko tarpą gali pagauti daug ir įspūdingo dydžio ešerių. Beje, pasitaiko pagauti ne tik pastarųjų, kartais šiuo masalu susigundo lydekos, nemaži karšiai ar netgi sazanai. Gaudyti velniu labai įdomu – nepalyginsi su kitais masalais. Gaudančio šiuo masalu žvejo neįmanoma apgręžti aplinkui eketėmis ir apgaudyti – jis sėkmingai gaudys, nes pirmas sukvietė ešerius prie savo eketės. Kai kada susidaro įspūdis, kad velnias sukviečia pas save žuvis net iš keliasdešimt ar net šimto metrų atstumo.
Nors lietuviškas velnias sugalvotas tikslingai gaudyti ešerius, tačiau Kauno mariose dažnai pasitaiko, kad ant jo užkimba (o dažniausiai nukanda) lydekos. Ne kartą teko girdėt, kad žvejai sėkmingai gaudo didelius mekšrus, kartais starkius ar karšius. Antai ir mes su kolega prieš pora metų padarėm įdomų atradimą. Rudenį, rugsėjo mėnesį Nemune gerai mums žinomose ir ne kartą įspūdingais laimikiais apdovanojusiose vietose bandėme vilioti lydekas iš valties. Šios užsispyrusiai nenorėjo kibti ir kolegai staiga šovė mintis išbandyti velnią. Pirmas nuleidimas ir … velnio nėra – kažkas nukando. Riša kitą velnią. Antras nuleidimas – užkimba nemažas ešerys, trečias nuleidimas … užkimba lydeka. Nu ir prasidėjo. Tokio kibimo dar nebuvau matęs. Tą dieną pagavom po keliasdešimt tikrai nemažų, 200 – 500 gr. sveriančių ešerių bei po keletą normalių 1,5 – 3 kg lydekų. Kas įdomiausia, tai nebuvo vienadienis atsitiktinis kibimas – taip sėkmingai gaudėme dar keletą savaičių. Pats kibimo pikas buvo rugsėjo pabaigoje, kai ant velnio kibo ne tik ešeriai ar lydekos (didžiausia tada mano pagauta lydeka buvo 4,5 kg), bet noriai pradėjo imti ir starkiai bei…karpiai. Didžiausias mano pagautas karpis buvo 7 kilogramų. Traukiant su tokiu liaunu spiningėliu ir 0,2 mm valu teko nemažai paprakaituoti (žaidžiau apie 40 minučių, kelis kartus buvo paprašęs 50 – 70 metrų valo), kol iš penkto karto sugebėjau jį įprašyti į graibštą. Tai tikras stebuklas ir mažai kas gali tuo tikėti, tačiau yra liudininkų ir fotografijos. Manau, kad sėkmę nulėmė teisingai parinkti ir sureguliuoti įrankiai bei šaltas protas. O pagrindinė mįslė, kodėl žuvys kibo ant velnio ir kreivai žiūrėjo į kitus masalus taip ir liko neįminta. Galima remtis tik faktais: žuvų koncentracija toje vietoje buvo tikrai įspūdinga, ji laikėsi netoli dugno, ten pat vietiniai plauna uodo trūklio lervas, kuriomis žuvys tikriausiai aktyviai maitinosi, ant velnio taip pat buvo uždėtos jų imitacijos.
Velnio veikimo principas yra tam tikros formos, dydžio ir spalvos svarelio daužymas į dugną. Sukeltas debesys sukviečia smalsius ešerius, kurie puola dirbtiną masalą. Tikėtina versija, kurią aš padariau iš savo stebėjimų ir linkęs labiausia ja tikėti – plėšrūnai ypatingai mėgsta tas vietas, kuriose yra maisto ir būtent uodo trūklio lervų. Radus tokią vietą ir padaužius dugną velniu, ešeriai ant kablio prilydytą dirbtiną uodo trūklio lervą priima, kaip natūralų maistą ir net neabejodami jį puola. O lydekos ar starkiai jį atakuoja tiesiog iš smalsumo, velnią traktuodami, kaip įkyrų dirgiklį. Išsiruošus ešerių medžioklėn patartina pasiimti pora meškerių ar spiningėlių. Viena turėtų būti su storesniu 0,22-0,25 mm valu ir pritaikyta gaudyti velniu, o kita su plonesniu 0,16-0,2 mm valu ir blizgute. Pastaroji gali pagelbėti sugauti žuvį, kai ji neaktyvi. Su velniu yra sukviečiami ešeriai, tačiau dažnai pasitaiko, kad jie ateina, tačiau pulti neskuba. Tokiu atveju, gali pagelbėti į eketę vietoj velnio įleista blizgutė. Masalo pakeitimas dažnai labiau sudomina ir suerzina ešerius.           
    Gaudydamas velniu naujoje išgręžtoje skylėje į dugną padaužau apie 25-30 kartų ir, jei kibimų nėra, paeinu į šalį. Dažniausiai pradedu gręžti ties skardžiais ir einu lygiagrečiai krantui ar gilyn kas kokia 20 metrų vis išgręždamas ir patikrindamas naują eketę . Jei tam plote nekimba, pereinu kokia dar 50-100 metrų į kitą vietą ir vėl kartoju veiksmą. Man dažniausiai pasitaikydavo kibimai arba gyliuose, kur, kaip žinia, žuvis susirenka žiemoti arba ties skardžiais ar povandeniniais kalneliais. Kartais verta pasižymėti eketes, kur pastebėtas gylio perkritimas ar kur buvo pagautas bent viena žuvis. Tai reiškia, kad jos čia laikosi ir verta periodiškai sugrįžti vėl patikrinti. Verta pažymėti, kad geriausiai žuvys kimba… pirmadieniais. Paklausite kodėl? O todėl, kad akylesnis, gudresnis ir labiau patyręs žvejys iš karto gali pataikyti ant sėkmingų vietų, kurias po savaitgalio sunkių ir varginančių paieškų, rado kiti kolegos žvejai. Be to, šios vietos dažnai būna pašertos. Gaudymas senose eketės – smagus, dažnai rezultatyvus ir galų gale mažiau varginantis užsiėmimas.
Po svorio nuleidimo į dugną, valas įsitempia, darau 3-5 sekundžių pauzę (šiuo momentu dažniausiai ir sulaukiama ešerio atakos) ir nekylantis jau velnias signalizuoja kibimą. Ir taip veiksmas kartojamas. Dažniausiai kibimas jaučiamas ranka, kai ešerys pats užsikerta, nes sureaguoti į palinkusį sargelį ar spiningėlio galūnę yra pakankamai sunku, nes dryžuotieji puola labai staigiai. Jei nustoja kibti ant velnio, kaip minėjau, patartina į eketę įleisti blizgutę. Tai dažnai padeda pagauti dar kelias žuvis.
Pačio velnio sistema yra paprasta – imamas 10-50 gramų svarelis, kurio viršutinėje dalyje padaryta 2-3 mm skylė, kurioje įkištas kebrikas (kad metalas nesupjaustytų valo). Per kembriką veriamas valas (aš naudoju 0,2 mm storio). Iš abiejų kilpos pusių dedami nemaži 2-4 numerio kabliukai su uodo trūklio imitacija. 5-10 cm virš svorio rišamas mazgas. Prie jo rišamas pagrindinis valas, ant kurio taip pat veriamas laisvai slankiojantis (arba ant papildomo trumpo iki 5-7 cm pavadėlio pritvirtinamas) trečias kabliukas. Viršuje sistemos pririšamas suktukas.
 
Velnio spalva kibimui neturi ypatingos reikšmės ir tradicinė juoda spalva neturi konkurencijos. Kitokie įvairūs paspalvinimai (auksinė, raudona, žalia, su blizgučiais, balta linija ir t.t.) yra greičiau subjektyvūs dalykai, nei turi kažkokią realiai paaiškinamą kibumo priežastį – greičiau spalvos veikia ne pačią žuvį, o žvejus. 
Įrankiai. Gaudymui velniu galima naudoti lengvą spiningėlį su jautria viršūnėle arba standartinę žieminę meškerėlę su kietesniu sargeliu. Patartina naudoti ilgesnius, nuo 45 cm meškerykočius, nes ilgesnis kotelis leidžia ne tik geriau, staigiau pakirsti, bet didesnė akcija leidžia ir geriau amortizuoti žuvies smūgius, jei užkimba didesnis laimikis. Be to, tokio ilgio įrankis leidžia išgauti didelę judesių amplitudę t.y. pradėti judesį beveik nuo pat eketės (nenaudojant papildomų judesių ir energijos) ir pabaigti aukštai nuo dugno, visą tą laiką išlaikant kontaktą su masalu.    
Ritės dažniausiai naudojamos beinercinės su galiniu stabdžiu.
Sargeliai – tai bene svarbiausia įrangos dalis. Rekomenduojama naudoti ilgus – 180-220 mm sargelius. Toks atrodytų ilgas sargelis reikalingas tam, kad būtų galima išgauti palyginti nedidelį judesių dažnį ir pakankamai didelę amplitudę. Ilgas sargelis duoda labai stabilų masalo žaidimą nepriklausomai nuo rankos ir meškerėlės padėties.
Sargelio ilgį priklausomai nuo žvejybos sąlygų galima ir būtina reguliuoti. Esant stipriam vėjui, gaudant dideliuose gyliuose ar srovėje reikalinga sureguliuoti jo tamprumą ir sutrumpinti iki 120-150 mm. Gaudant sėkliuose patartina sargelį ištraukti per visą jo ilgį – tik tada jis leis išgauti sklandų ir ritmingą darbą, nes bent koks bereikalingas neharmoningas judesys persiduoda masalui ir tikimybė pagauti žuvį sumažėja. Ilgas tamprus sargelis gesina tokius nereikalingus judesius.    
Sargelio gale būtinai turi būti padarytas 2,5-3 mm žiedelis, kad valas galėtų laisvai judėti. Dažniausiai naudojami lafsaniniai arba metaliniai žiedeliai.
Valai. Iš esmės tinka bet kuris 0,14-0,2 mm valas. Storis dalinai priklauso nuo to, kokiame gylyje gaudoma, kokio stiprumo srovė ir kokią žuvį tikimasi sugauti. Vis dėl to patartina naudoti skęstantį, mažai amortizuojantį valą. Skęstantis – todėl, kad velniu dažniausiai žvejojama didesniuose gyliuose ir tokio tipo valas leidžia palaikyti glaudesnį kontaktą su masalu. Tamprus, nes geriau signalizuoja kibimą ir lengviau pasikerta žuvis..
Lietuvoje vis labiau populiarėja pinti valai. Be abejonės jie turi teigiamų savybių – galima naudoti plonesnius 0,1-0,12 mm valus, geriau kontaktuoja su žuvimi bei suteikia daugiau pasitikėjimo ją traukiant. Tačiau yra ir minusų – esant labai žemai temperatūrai greitai persisunkia vandeniu ir apledėja, labiau šąlą prie ritės. Be to, gali susidaryti įvairūs mazgai, jei valas neteisingai išeina iš ritės ar netaisyklingai atliekamas velnio pakėlimo ar nuleidimo judesys.
Tiek apie velnią iš teorinės ir praktinės pusės. Ir nepamirškite, kad ne masalas gaudo žuvį, o žvejys. Ir paprasčiausiai kartais užtenka tik įtikėti į tai, ką darot ir sėkmė pati pas jus ateis!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

4 × two =