Šių metų pavasarį organizuojama įžuvinimo akcija „Alaušas 2009“. Šis valstybinės reikšmės Alaušo ežeras bus žuvinamas unguriais. Klubas „NERIAM“ gavo visus reikiamus dokumentus, kad ši akcija vyktų. Todėl norime trumpai pristatyti Jums šią idėją, jos liekamą vertę ir naudą.
Daugelis iš mūsų povandeninės medžioklės atstovų yra ir žvejai, kurie priklauso įvairiems klubams, dalyvauja įvairioje veikloje, diskutuoja internetiniuose forumuose ir t.t. Paskutiniu metu įvairiuose internetiniuose forumuose galima įžvelgti labai ryškų piliečių rūpestį gamta ir didelį susirūpinimą klausimu – „Kas bus su Lietuvos ežerais po 15-20 metų?“. Tuos pačius klausimus, iš tiesų, uždavinėjame kiekvienas sau. Nenorėtume labai plačiai nagrinėti Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro praėjusių kelių metų darbo vaisių rezultatų, nes mes neturim atitinkamos kompetencijos, tačiau nuomonę turime kiekvienas, kad Lietuvos vidaus vandenys yra žuvinami per menkai, todėl žuvų išteklius kasmet mažėja. Todėl natūraliai kyla tas pats klausimas – „Kas bus su Lietuvos ežerais po 15-20 metų?“. Būtent šis klausimas ir paskatino mus prisiimti dalį atsakomybės ir norą nors šiek tiek prisidėti prie žuvų ištekliaus atkūrimo ir taip „užkrėsti“ mūsų visuomenę gerumu ir bet kuriam norinčiam prie to prisidėti – kviečiame Jus sudalyvauti šioje akcijoje „Alaušas 2009“.
Alaušas 1054 ha ežeras, telkšantis Utenos rajone, Lietuvoje. Pagal dydį Alaušo ežeras dešimtas respublikoje. Alaušo gylis siekia net 42 m. Ežere yra 2 salos, kurių bendras plotas 5,3 ha. Ežero ilgis – 5 km, vidutinis plotis – 2,2 km, kranto linijos ilgis – 22 km. Dugnas duobėtas, atabrade ir seklumose smėlėtas. Ežerą maitina palyginti nedidelis baseinas (52 km²), todėl vandens lygis svyruoja neženkliai – apie 30–40 cm per metus, o vandens skaidrumas vasarą siekia 4–6 m. Ežere yra daug rūšių žuvų: seliavos, lydekos, unguriai, karšiai, kuojos, karosai, aukšlės, raudės, ešeriai, pūgžliai, kirtikliai bei kitos.
Alaušo ežeras yra pasirinktas neatsitiktinai, nes jis yra valstybinės reikšmės, kuris yra visų mūsų nuosavybė, kuriame kiekvienas galime atvykti vasarą pailsėti, pažvejoti, taip pat šiame ežere yra galima ir povandeninė žūklė. Šis ežeras niekada nebus atiduotas į privačias rankas, todėl mes, kurie poilsiaujame prie šio ežero, esame atsakingi dėl to, ką mes iš jo paimame ir ką mes jam atiduodame! Deja, kaip parodo statistika, mes iš šio nuostabaus ežero daugiau paimame nei atiduodame…
Pabandėme pasidomėti, kaip šis ežeras buvo žuvinamas nuo 2000 metų. Per beveik 10 metų šis ežeras buvo žuvinamas vieną vienintelį kartą, t.y. 2008 metais į šį ežerą buvo suleista 1 000 000 vnt. lydekų lervučių.
Jei atkreipėte dėmesį į praėjusių metų Alaušo ežero įžuvinimą, tai per visus 10 metų šis ežeras nebuvo žuvintas unguriais.
Ungurys (lot. Anguilla anguilla, angl. European eel, vok. Europäischer Aal) – ungurinių (Anguillidae) šeimos žuvis. Galva maža. Akys nedidelės, išsidėsčiusios virš žiočių kampų. Nugara tamsi, pilvas gelsvas ar baltas. Oda stora, gleivėta. Kūnas iki 1,2 m ilgio, svoris 3,5-4,0 kg. Ungurių lervos anksčiau buvo laikomos atskira žuvų rūšimi Leptocephalus brevirostris. Jos Golfo srovės nešamos į šiaurės rytus. Trečiųjų gyvenimo metų rudenį lervos pasiekia Europos pakrantes. Čia užauga iki 6-7 cm ilgio unguriukai. Jie kyla upėmis ir pasiekia ežerus. Čia jų kūnas tampa gelsvas. Užaugę, sidabrinės spalvos unguriai migruoja atgal į jūrą. Neršia tik kartą per gyvenimą, po to žūva.
Ungurio veisimąsis paaiškėjo tik XX a. pradžioje. Pavasarį arba rudenį, kai vanduo upėse pakilęs, suaugę unguriai keliauja neršti į jūras. Veisiasi vakarinėje Atlanto vandenyno dalyje – Sargaso jūros gelmėse.
Deja, Lietuva yra labai ribotos teritorijos šalis ir ungurys Lietuvoje natūraliu būdu veistis negali. Nėra praktiškai nei vieno ežero, iš kurio sulaukęs brandaus amžiaus ungurys gali nuplaukti į Atlanto vandenyną, Sargaso jūrą, ten isneršti, o su šiltąja Golfo srove ungurio mailiukas patektų atgal į Lietuvos ežerus. Labai gaila, bet tai yra visiškai neįmanoma, nes ungurys turėtų įveikti labai dideles kliūtis, kad tik patektų į atvirą vandenyną, praktiškai kiekviena Lietuvos upė šiai žuviai yra neįveikiama vien tik dėl pastatytų ir veikiančių hidroeletrinių. Unguriui ši kliūtis yra neįveikiama ir labai dažnai ungurys ten ir žūna.
Todėl vienintelė galimybė išsaugoti šią nepaprasta gražią, savitą ir retą žuvį yra žmonių pagalba. Tik atkurdami šios žuvies išteklius, galime tikėtis, kad ir mūsų vaikai ar proanūkiai galės pažinti šią žuvį, jai natūralioje aplinkoje, o ne Raudonojoje knygoje.
Būtent matydami, kada paskutinį kartą šis ežeras buvo žuvintas unguriais ir žinodami, kad natūraliu būdu jie veistis negali – nusprendėme suorganizuoti šią akciją. Tuo labiau, kad ungurys turės didesnę išliekamą vertę nei kitos rūšies žuvys. Jei kiekvienas mes prisiimsim dalį atsakomybės ir kiekvienam mums atsirastų noras paremti šią idėją nors 10, 20 ar 50 lt suma – galėsime drąsiai sau pasakyti, kad aš ne tik paimu iš mūsų nuostabios gamtos, bet kažką ir atiduodu jai…
Kaip viskas vyks?
Pats įžuvinimo procesas vyks šių metų pavasario pabaigoje. Iki tol visą laiką, iki 2009 gegužės mėnesio 15 dienos, bus galima pervesti norimus paaukoti pinigus į žemiau pateiktą sąskaitą. Pasibaigus šiai akcijai, už visas gautas lėšas nupirksime ungurio lervučių ir visas suleisime į Alaušo ežerą. Tikslią datą, kada kartu su Aplinkos apsaugos Utenos skyriaus inpektoriumi suleisim ungurio lervutes, pakelbsime vėliau. Visi norintys galės dalyvauti šiame procese.