Žuvininkystė – prie bankroto slenksčio

    Pastaruoju metu “Lietuvos žinios” ne kartą rašė apie žuvininkystės problemas. Pridėsiu vieną kitą žodį ir aš, nes jau kelias dešimtis metų tyrinėju Lietuvos žuvų išteklius, gyvenu žvejų sostinėje Rusnėje. 
    Nuo seno žuvingiausia vieta Lietuvoje laikomas Nemuno žemupys – 200 kilometrų ilgio ruožas nuo Kauno iki Kuršių marių. Ši upė ir jos didžiausi intakai Neris, Nevėžis, Dubysa, Mituva, Jūra, Šešupė, Gėgė, Leitė, Šyša, Minija labai svarbios ir Kuršių marių žuvų ištekliams. Nemuno deltoje yra pagrindinės stintelių, didstinčių, salačių, šamų, vėgėlių ir sterkų nerštavietės. Upių užutekiuose, senvagėse, ežeruose, polderiuose neršia lydekos, karšiai, lynai, kuojos, plakiai, meknės, karosai ir kitos žuvys. Deltos atšakomis migruoja neršti labai vertingos praeivės žuvys – upinės nėgės, lašišos, šlakiai, žiobriai.
    Nemune, palyginti su kitų Baltijos kraštų upių žemupiais, net keletą pokario dešimtmečių būdavo sužvejojama daugiausia žuvų – daugiau negu kitose Lietuvos upėse ir ežeruose kartu paėmus. Antai 1968-aisiais verslinis žuvų laimikis Nemuno žemupyje siekė 820 tonų.
    Tačiau praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį žuvų Nemuno žemupyje pradėjo mažėti, o pastaraisiais metais žvejų laimikiai tiesiog apgailėtini. Nemunas miršta. Kodėl?
    Daugiausia jį žudo neišvalyti teršalai iš Ragainės ir Tilžės celiuliozės kombinatų. Šie fabrikai į Nemuną išpila tūkstančius kubinių metrų mechaniškai nevalytų nuotekų.
Žuvis retina ir užliejamų pievų tręšimas, motorizuota laivyba Nemuno deltoje, veikiančios vandens pumpavimo stotys be žuvų užtūrų, nerštaviečių plotų sumažėjimas, prastas žvejybos verslo reguliavimas, taip pat tai, kad magistraliniai grioviai užauga vandens augalija.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir valstybinį žvejybos verslą reorganizavus į privatų, likvidavus 1965 metais įkurtą Rusnės ichtiologijos laboratoriją ir atsiradus tarpvalstybinei sienai žuvų išteklių tyrimai Nemuno žemupyje praktiškai nutrūko. Katastrofiškai sumažėjus laimikiams be įprasto amato liko beveik visi senieji panemunės vietovių ir Rusnės seniūnijos žvejai. Akcinių bendrovių ir individualių įmonių 2000-2009 metais užregistruoto žuvų laimikio vidurkis sumenko iki 174 tonų, iš jų 89,5 proc. sudarė stintos. Šių metų pavasarį konstatuota dar blogesnė situacija: užpajamuotame 142 tonų stintų laimikyje apie 80 proc. sudarė paklausos neturinčios gėlavandenės stintos.
    Kaip išgelbėti Nemuno žemupio žuvis ir žuvininkystę? Manau, būtina:
1. Bent penkeriems metams arba iki reikšmingesnio išteklių atsikūrimo nutraukti visų rūšių žuvų, išskyrus stintas ir upines nėges, verslinę žvejybą Nemuno žemupyje bei gretimuose vandens telkiniuose.
2. Plėšriųjų žuvų – lašišų, šlakių, lydekų, salačių, šamų, ungurių, vėgėlių, sterkų ir žiobrių – mėgėjišką žvejybą leisti tik licencijuotą.
3. Įvesti žvejų mėgėjų sugaunamų žuvų apskaitą: sistemingai pildyti centralizuotai platinamas knygutes arba žvejo mėgėjo griežtos atskaitomybės žurnalus.
4. Mėgėjiškos žvejybos taisyklėse patikslinti žūklės tvarką Nemuno deltos regioniniame parke, normuoti čia žvejojančių asmenų skaičių, sureguliuoti motorizuotą laivybą.
5. Radikaliai keisti žvejybos verslo tvarką Kuršių mariose, nes šiame vandens telkinyje karšių, sterkų ir ungurių vietą netrukus gali užimti ne itin vertingos žuvys – pūgžliai, kuojos ir panašios.

Šios naujovės realiai pagerintų žuvininkystės padėtį Nemuno žemupyje ir sulauktų žvejų mėgėjų pritarimo. Beje, tai aktualu ir tikintis ES finansinės paramos mūsų žuvininkystei.

  LIETUVOS ŽINIOS > Nr. 282 (12811), 2010 gruodžio 09 d

Gamtos mokslų dr.

Rusnė
 

Kazys GAIGALAS

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

ten + ten =