Du mikrodžigo stiliai. Arba “Softas” prieš “Hardą”
Reikia pripažinti- egzistuoja du radikaliai skirtingi gaudymo mikrodžigu stiliai. Jų taikymo sritys skirtingos. Skiriasi viskuo: gaudymo taktika, technika ir įranga.
Skirtumai glūdi pačioje stilių ideologijoje:
- maksimalus grįžtamasis ryšys “kietame” stiliuje
- maksimali amortizacija “minkštame” stiliuje
Neužtenka vien tik paimti ir pakeisti ritės būgnelį su pintu valu į mono valą. Kad pilnai galėtum įsisavinti kiekvieno stiliaus privalumus, neužtenka universalios įrangos. Reikalingi reikmenys ,su kuriais galėtum pasiekti maksimalų rezultatą. Jei nusprendžiam amortizuoti, suminkštinti kontaktą – būtina eiti iki galo, išnaudojant visus įmanomus būdus. Tam tikslui būtina:
- naudoti maksimaliai ploną ir minkštą valą (bet ne fluorkarboną). Tuo nesiekiame sumažinti valo tempimąsi, anaiptol-jis reikalingas. Valo skersmuo ne daugiau 0,12mm. Ar galima plonesnį? Aš ko gero bandysiu 0,10mm.Naudoti plonesnį nematau tikslo.Be to, reikalingas džiginis valas, t.y. ryškus, gerai matomas. Aš tikiu, kad valo spalva neturi įtakos ešerių kibimo intensyvumui. O gaudyti ryškiu, spalvotu valu yra žymiai patogiau.
- atsisakyti ypač “greitų” kotų naudojimo. Gaudant mikrodžigu “soft” stiliumi, kotas atlieka tą pačią funkciją kaip ir tamprusis mono valas, amortizuoja, švelnina kontaktą. Mes nesiekiam koto jautrumo į ranką, nes pagal “soft” stilių atsisakome kieto grįžtamo ryšio. Nereikalingas tolimas užmetimas, nes “soft” stilius yra efektyvus trumpuose nuotoliuose – iki15m. Todėl palikime nuošaly madingus, brangius” ekstra-fast” blankus, o paimkime kuklesnius ir minkštesnius kotus, kurių charakteristikos yra minkštesnės nei “fast-moderate”. Gali būti netgi “medium”. Ir vis gi aš nerizikuočiau paimti į rankas upėtakinius kotus Graphiteleader Belezza arba Jackson Kamikaze. Labai jau nemaloniai šie kotai limpa prie rankos. Man labiau patinka maniškis Major Craft Crostage (testas iki 5g.,ilgis-lygiai 7 pėdos). Ko gero tiktų pats lengviausias Extreme Line iš Silver Stream produkcijos. Tiktų ir kitas UL kotas su atitinkama (nebūtinai super lengva) furnitūra. Manyčiau tiktų vidutinio brangumo ir padorios kokybės modeliai.
Ritė tinka bet kuri, svarbu, kad butų lengva su tolygia sukimo eiga ir lygiu valo klojimu. Be abejo, tiks ir brangi ritė, kuri idealiai vynioja valą. Tačiau jos pasirinkimą labiau lemia estetiniai kriterijai. Protinga būtų ritę rinktis iš tos pačios kainų kategorijos kaip ir pasirinktas spiningas. Jei jūs estetiškas ir su pinigais, verta pasirinkti Daiwa Exist, Steez Custom, Presso. Puikios ritės Shimano Stella ar Sephia. Mane pilnai patenkina Mitchell Avocet 500UL, kurią pirkau meškerei “match”. Ji visai nepasiteisino UL spiningui, naudojant pintą valą ir buvo padėta į šalį ir beveik pamiršta. Tačiau dabar puikiai tiko “soft” mikrodžigo komplektui. Valą ant būgnelio neprivynioju 1,5-2,0mm, todėl kilpų nebūna. Daugiau vynioti valo nėra prasmės, nes nėra būtinas tolimas užmetimas. Šiam stiliui klasikinis valas, mano galva, yra Daiwa Presso: 2lb (1lb-453g), storis- 0,117 mm, valo ilgis ritėje150m. Bandžiau ir analoginį valą Varivas Advance Trout.
Puikus valas, tačiau yra brangesnis ir parduodamas mažesniais ilgiais. Treniruočių ciklui geriausia rasti nebrangų valą, nes valo nuostoliai esant užsikabinimams yra dideli, o valo stiprumo rezervai yra riboti.
Pakalbėkim apie
masalų svorį. Jei mes nusprendėme naudoti 0,12mm.storio valą, tai džigo galvutės svoris, gaudant “soft” stiliumi, negali viršyti 1,5g. Mano įsitikinimu, masalo svoris nustato ribą tarp minėtų stilių, kadangi:
a) masalus, kurie yra lengvesni nei 1,5g. negalima naudoti gaudant “kieta” įranga palei dugną ir didesniame gylyje. Praktiškai grįžtamo ryšio nebus ir gaudymas taps intuityvus. Todėl “kietas” stilius negali konkuruoti su “minkštu”
b) savo ruožtu 2g.galvutė yra per sunki gaudant mono valu (0,12mm.).Dėl galvutės svorio inercijos, valo vyniojimas darosi netolygus, masalas tempiamas dugnu juda šuoliais, kaip spyruoklė, prarandama masalo judėjimo kontrolė. Seka logiška išvada: masalai, kurių svoris didesnis nei 1,5g.,yra naudojami gaudant “hard” stiliumi.
Toliau paliesime įdomesnius klausymus: apie stilių naudojimo sritis.
Reikiamu laiku reikiamoje vietojeKo gero neužtenka vieno sezono, kad absoliučiai tiksliai apibrėžtum UL-džigo naudojimo sritis. Man regis, aš apibrėžiau pagrindinius stilių naudojimo kontūrus. Niuansai, kurie atsiras nagrinėjant šiuos klausymus, bendro vaizdo nepakeis. Apie tai, kas svarbiausia.
Reikia stengtis visada gaudyti “minkštu”stiliumi. Kaip jau minėjau “minkštas” stilius tai-gaudymas atstumu iki15m, laikantis sekančių salygų:
- masalo pravedimas, neliečiant dugno. Be abejo, užmestas masalas palies dugną, bet po to jis jau neturi siekti grunto net ir naudojant laiptuotą masalo tempimo būdą. Masalo kontaktas su gruntu sunkina masalo tempimo animaciją, trikdo valo traukimo ritmą. Išimtis gali būti, kai dugnas yra absoliučiai lygus (betonas, kietas smėlis) arba traukimo pabaigos fazėje (kai valo tamprumas yra minimaliausias).
- masalo svoris iki 1,5g. Standartinis svoris- 1g. Galimi nukrypimai ±0,5g. Naudojame 0,5g galvutę, kai reikalingas lėtas pravedimas arba ekstremalioje seklumoje. 1,5g svorį naudojame esant stipriam vėjui ir gyliui virš metro.
- geriau naudoti galvakablius negu galvutes- « čeburaškes ».Vandenyje šarnyrinis sujungimas savo privalumais nusileidžia galvakabliui: nepastovi kabliuko padėties fiksacija (kabliuko geluonis turi būti nukreiptas į viršų),mažesnis praeinamumas tarp žolių. Kabliukas turi būti idealiai plonas ir aštrus. Kadangi užkirtimas atliekamas nedideliame atstume ir stipriai amortizuojant valui, netgi plonas kabliukas ne visada perveria ešerio lūpą. Todėl kabliuko aštrumas įgauną lemiamą reikšmę. Valas rišamas tiesiogiai prie galvakablio, ne naudojant suktuko su segtuku. Dažniausia naudojamas 1g. galvakablis su Nr.8 kabliuku. Jei yra būtinybė pakeisti masalo spalvą tenka keisti tvisterius ant to paties galvakablio. Tam sugaištama mažiau laiko nei perrišinėjant galvakablius su tvisteriais.
- Prioritetiniu laikomas «amerikietiškas» masalo vedimo būdas, kurio metu valas vyniojamas rite tolygiai, kartu atliekant pastovius ir lengvus spiningo viršūnėlės trūkčiojimus į viršų. Jei spiningo žiedai ir tulpė nėra miniatiūriniai, tuomet jų svoris leidžia atsirasti papildomiems spiningo pačios viršūnėlės svyravimams. Šie svyravimai suteikia masalui avižėlės judesį. O valo mikrolaisvumas suteikia papildomus šansus atsargių kibimų atveju.
Galimas ir tolygus masalo pravedimas. Klasikinis džigo būdas-valo tempimas sukant rite su pauzėmis-neatitinka „soft“stiliaus reikalavimų. Pirmiausia, masalui skęsti nėra pakankamo gylio. Antra, dažniausia naudojami masalai tvisteriai yra nedideli - 1 colio ilgio. Užmauti ant galvakablio, skęstant tvisteriai blogai „užsiveda“, tačiau pastoviai trūkčiojant spiningo viršūnėle, jie labai gražiai virpina savo uodegėlę.
Būtina aplamai atsisakyti pakirtimų. Keturi iš penkių kibimo atvejai nustatomi valo įėjimo į vandenį taško judesio kryptimi, valo laisvumo būsenos pasikeitimu (todėl geriau naudoti ryškių spalvų monovalus). Pastebėjus kibimą, iš karto pradedame traukimą. Jis atliekamas ramiai, pagrindinai rite, be koto pagalbos ir be traukiamos žuvies glisavimo. Pagrindinis uždavinys – likti minkšto stiliaus ideologijos rėmuose. Maksimaliai amortizuoti žuvies pasipriešinimą, kai kabliukas užsikabinęs už ešerio lūpos kraštelio ir laikosi ant „garbės žodžio“. Jei po kelių pagautų žuvų pasidaro aišku, kad kibimas bus aktyvus, galima labai nesisaugoti ir elgtis agresyviau, pagreitinant gaudymo tempą. Tačiau pagal „soft“ stiliaus standartą žuvis turi būti traukiama švelniai ir be jokio pakirtimo.
Ko gero aptarėm pagrindinius šio stiliaus kriterijus. Aišku, jei ešerių yra pakankamai daug pakrantės zonoje ir gaudymo sąlygos yra palankios (nėra tėkmės, žolių, tolygus dugnas),tai čia, po kojomis, ir reikia gaudyti. Tai ir bus tas pergalingas gaudymo tempas.
O kaipgi...negi jokios reakcijos į kibimą? Taip. Būtent taip. Pamėginkite. Žuvis tiesiog pakimba, o žvejys pradeda tolygų traukimą. Ešerys masalą įsiurbia, ne kanda, ne griebia iš šono, ne prispaudžia prie dugno. Todėl visada už tvisterio uodegėlės slypi aštrusis Owner ar Gamakatsu kabliukas. Neužsikabinti jis tiesiog negali. Jis smigs tik giliau ir giliau. Be abejo traukiant žuvį, negali būti valo laisvumo.
Tai ką, „kietą“ stilių galutinai paliksime nuošaly?
Jokiu būdu. Prieštaravimų naudojant „minkštą“ stilių yra daug. Mažiausia pusė pritaikymo galimybių yra betikslės.
Kada būtina gaudyti „kietai“?
Pirmiausia-jei mes tyrinėjam dugno reljefą ir yra būtinybė perprasti dugno struktūrą, nustatyti galimas kliūtis, tai šiuo atveju „minkštas“ mikrodžigas yra bejėgis.
Antra – kai reikalingas akcentuotas ir tikslus dugno stuksenimas. Ypatingai šaltu metų laiku, kai vanduo skaidrus ir ešeriai lokalizuojasi arčiau dugno, tenka pastoviai masalais liest dugną, tuo pačiu sukeliant grunto dumblo debesėlius. Retkarčiais tenka „patrepsėti“ vietoje, jei ešerys atsekė paskui masalą iki pakrantės ir vis dar nesiryžta griebti. Toliau masalą traukti nėra kur –vanduo baigiasi. Tada belieka atlikti keletą avižėlės judesių ir ešerys, neišlaikęs, griebia silikoninį masalą. Štai čia ir pasireiškia vienas iš principinių šarnyrinio sujungimo privalumų. Šiuo atveju žuvis gali giliau įsiurbti kabliuką negu įsiurbdama, kad ir 1g. svorio galvakablį. Tiesa, su šarnyriniu sujungimu, esant trumpalaikiam įsiurbimui, kibimo galime nepajausti, tačiau mūsų atveju, mes situaciją stebime akimis.
Trečia - esant nestipriai srovei sunku su masalu, kurio svoris 1,5g, “prastuksenti“ dugną, surasti reljefo skirtumus, kai gylis virš 1m. Šiuo atveju sunku gaudyti perspektyviose vietose, kur keičiasi srovės kryptis ir stiprumas. Čia reikalingas tikslus grįžtamas kontaktas.
Ketvirta – jei mums ir pavyktų užmesti gramo svorio masalą 20-25m. atstumu, būtų nepaprastai sunku nustatyti kibimo pradžią, o kalbėti apie masalo vedimo animaciją – tuščias reikalas.
Penkta – sunku valdyti užkibusią žuvį tarp žolių. Mono valas apsunkina šį veiksmą. Gaudant pintu valu – viskas paprasčiau: žuvis negauna laisvės savo veiksmams, gali kontroliuoti situaciją, valas lengvai pjauna žolę.
Negalima gaudyti lydekų ar starkių(nepriklausomai nuo jų dydžio bei svorio). Kadangi „soft“ stiliuje nenaudojamas pakirtimas, tai gaudant šias žuvis rezultatas bus nulinis. Jei šių žuvų gaudymui yra pasirenkamas mikrodžigas, tai vienintelis geriausias yra „kietas“ stilius. Praktiškai sunku varžybų etapuose naudoti vieną optimalią žvejybos įrangą. Net vieno etapo metu sunku numatyti optimaliausią variantą, nes keičiasi žuvų aktyvumas, jų susikaupimo vietos, oro ir apšvietimo sąlygos. Gaudant upėje, kur nėra vietų su ramia srove, galima drąsiai palikti stovykloje „soft“ žvejybos reikmenis. Taip pat netikslinga gaudyti „hard“ stiliumi vasarą per karščius, ypač žydint vandeniui, kai vandens skaidrumas ribotas – iki 10m. Tada ešeriai plaukia arčiau kranto ir stovi net 20cm.gylyje. Todėl dažniausia būtina turėti abiejų stilių spiningų komplektus ir naudoti juos pagal pasirinktą taktiką. Ypač tai aktualu gaudant nepažįstamoje akvatorijoje, kurioje tik vietiniai žvejai žino gaudymo plonybes ir niuansus. Todėl verčiau apsiginkluoti abiejų stilių ginklais ir naudoti juos reikiamu metu reikiamojoje vietoje.
Pastabos paraštėjeKad vaizdas būtų pilnavertis (ne vien sausa teorija), noriu pakalbėti apie pagrindinės schemos papildymus ir išimtis.
1- dėl anksčiau išvardintų pavyzdžių gaudymas mono valu per dugną netikslingas. Tačiau yra išimtis – tai grundalo (rus.бычка) gaudymas pakrantės zonoje. Kaip taisyklė, ši žuvis gyvena pakrantėse su kietu dugnu. Ypač tai liečia pylimus su betoninėm plokštėmis. Primenu: gaudymo gylis iki 1m.,užmetimo atstumas 5-8m. Grundalai (rus. бычки )stovi virš plokščių sujungimų siūlių. Jei gaudant įprastu džigu prie kranto jaučiate kibimus, bet rezultate – nieko, kuo skubiau imkite „soft“ spiningo komplektą. Kabliuko dydis #12, #14, svoris iki 1g. Geriausia sistema „Texaso“ su mikroslyvute arba su užspaudžiamu svareliu. Ant kabliuko kabiname dirbtinę uodo trūklio lervą. Masalą vedame dugnu, plokščių sujungimų vietose, su 5-10cm.patraukimais. Pauzių metu laisvą valą viniojame rite. Užteks maksimum trijų užmetimų, kad rezultatas būtų teigiamas. Kitas klausimas ar reikalinga ir apsimoka, sakykim, varžybų metu gaudyti „бычка“, kai kimba ešeriai? O jei ešeriai prapuolė, o komandos pergalę lemia pagautos žuvies gramai, tuomet į pagalbą ateina „soft“ stilius.
2- gaudydamas „minkštu“ stiliumi gan greitai supratau, kad ir „kietame“ stiliuje būtina silpninti pakirtimą. Nuolankiai noriu atsiprašyti gerbiamų ir patyrusių kolegų bei konstatuoti faktą. Pažįstama situacija: lemiamos paskutinės minutės, kibimas, kietas pakirtimas, ritės frikcinio stabdžio žviegimas, trumpas kontaktas ir ....rezultate apvalus nulis. Po tokio techninio broko užlieja pykčio ir nusivylimo banga, spiningo mėtymas ant žemės ir pan. Kai mano ranka priprato prie „minkšto“ gaudymo stiliaus, aš išmokau valdyti panašias situacijas, išmokau valdyti save. O reikia tik...apriboti pakirtimo jėgą, bet kurioje situacijoje, gaudant ešerius. Dabar aš tvirtai įsitikinęs – pakirsti reikia be jokio akcento, ne fanatiškai. Juk mums nekyla noras, traukiant pagautą žuvį į krantą, papildomai mojuoti spiningo viršūnėle ir plėšyti jau prakirstą ešerio lūpą. Tai kam tada ją plėšyti pakirtimo metu. Iš karto kyla klausymas: kaip elgtis jei kimba didelis ešerys, lydeka ar starkis. Atsakymas paprastas: jei kibimas buvo stiprus, koncentruotas, pakirtimas turi būti šiek tiek stipresnis. Jei kibo dryžuotasis – nieko keisto. Toks kibimas būdingas aktyviam arba didesniam ešeriui. Todėl tikėtina, kad kabliuką jis bus prarijęs giliai.
3- Kadangi varžybų metu visus žvejybos reikmenis reikia nešiotis su savimi, tai butų pravartu jų kiekį sumažinti. Todėl yra naudinga žinoti apie papildomus masalų komplektus, gaudant šiais stiliais. Gaudant „hard“ stiliumi sėkmingai galima naudoti voblerius minnow iki 4g.,o taip pat voblerius SR MR ,kurių svoris iki 3g. Praktika parodė, kad verta turėti minimalų komplektą šių masalų ir laikyti juos kuprinės ar liemenės kišenėje. Be abejo geriausia šiam tikslui tinka UL, bet jei planuojant žūklę, prioritetas buvo suteiktas mikrodžigui, palikite UL stovykloje. Reikalui esant, tvičinguoti galėsite su „hard“ spiningu, o „soft“ spiningo delikačios savybės padės gaudyti mikrosukriukėmis.
Gaudant upeliuose nedidelius šapalus, tikrai pravers plonas, tamprus valas, minkšta spiningo viršūnėlė ir keletas mikrosukriukių „soft“masalų dėžutėje.
Už kadroGal būt, kai kurie mano teiginiai skaitytojui bus nepriimtini ir ginčytini, tačiau nežiūrint į tai, esu patenkintas ketinimu susisteminti mikrodžigo teoriją. Dabar man tapo lengviau orientuotis dideliame informacijos sraute. Aš aktyviai tęsiu sportinio mikrodžigo tyrinėjimą būtent šių dviejų stilių plotmėje. Neturiu tikslo sujungti šių stilių į vieną „monostilių“. Turiu rimtų prielaidų, jog gaudymas džigu su mikromasalais tolimais užmetimais, pagimdys trečią stilių... Ar tai bus mikrodžigas, kolkas neaišku, nes kalba eina apie 8g.svorio masalus. Iš kitos pusės, silikoniniai masalai lieka colinio dydžio, spiningo jautrumas išlieka maksimalus. Grįžtamas ryšys neišvengiamai lieka svarbus. Be to išlieka neišspręstas fluorokarbono klausimas: ar jis naudojamas kaip pavadėlis pintam valui, ar kaip pagrindinis valas. Šiuo momentu aš nepateisinu fluorokarbono panaudojomo, nes jis naikina ribas tarp minėtų dviejų stilių. Savo kietumu fluorokarbono valas mažina ešerio gaudymo trumpais atstumais efektyvumą. Tačiau, matyt, verta paeksperimentuoti su plonu „floriku“. Kai sunaudosiu pora ričių šio valo, atsiras viltis visai uždaryti šią temą.
Gal neverta to daryti? Taip įdomiau. Tikiuosi – klausimų niekad netruks.