Kaip žinia tarp žvejų spiningautojų egzistuoja nuostata, kad kuo didesniais masalais gaudoma tuo didesnės lydekos kimba. Tai yra didžiąsias lydekas reikia gaudyti ant labai didelių dirbtinų ar gyvų masalų. Ne iš vieno žvejo esu girdėjęs, kad didelę lydeką yra pagavę tada, kai traukė sąlyginai nedideles (1-2kg) lydekaites. Tai yra didelės dantytosios mėgsta paįvairinti savo racioną mažesnėmis savo sesėmis. Ir aš pats asmeniškai esu pagavęs ne vieną lydeką su didelių dantų žymėmis ant šonų. Ir neretai dideliuose, giliuose ežeruose tokiuose, kaip Didžiulio (Daugų), Dusioj esu matęs žvejų kurie gaudo ant sunkiai eiliniam spiningautojui suvokiamų dydžių voblerių ar riperių, kurių dydis siekia nuo 20 cm iki 40 cm. Ir dažniausiai jie būna lydekos ar ešerio imitacija paįvairinta, pagražinta kokiomis nors smulkmenomis (pavyzdžiui ilga uodega ir panašiai). Štai kolega iš Norvegijos ištraukė savo rekordinę, svėrusią apie 25 kilogramus lydeką spėkite ant ko.
Ogi ant visai nedidelės…5 kilogramų margašonės.
Aišku, tokia žvejyba yra sudėtinga, nes reikia žinoti didžiųjų lydekų laikymosi vietas. Kaip žinia ,,mamytės“ gyvena glesniuose vandens sluoksniuose ir labai retai išeina į sėklesnes vandens telkinio vietas. Jos, kaip taisyklė, turėtų būti dideliuose gyliuose ties kalneliais ar duobėmis, mėgsta sekioti paskui savo delikatesinius seliavų būrius. Kaip žinia, seliavos gyvena giliuose vandens telkiniuose ir pakyla daugių daugiausia iki vidurinio vandens sluoksnio. Taigi lydekų reikia ieškoti gyliuose. Norint pasiekti tokius gylius (turiu minty 15 – 40 metrų, pavyzdžiui giliausia Didžiulio (Daugų) ežero vieta, ties kuria man teko praplaukti buvo 45 metrai) žvejybai galima naudoti kelis būdus: didelius riperius su labai sunkiomis (40 – 80 gramų) galvomis, labai giliai neriančius voblerius (pvz Rapala DTD ar Sebile Koolle Minnow), pagilintojus/downringerius prie jų kabinant vidutinių dydžių voblerius.
Ogi ant visai nedidelės…5 kilogramų margašonės.
Aišku, tokia žvejyba yra sudėtinga, nes reikia žinoti didžiųjų lydekų laikymosi vietas. Kaip žinia ,,mamytės“ gyvena glesniuose vandens sluoksniuose ir labai retai išeina į sėklesnes vandens telkinio vietas. Jos, kaip taisyklė, turėtų būti dideliuose gyliuose ties kalneliais ar duobėmis, mėgsta sekioti paskui savo delikatesinius seliavų būrius. Kaip žinia, seliavos gyvena giliuose vandens telkiniuose ir pakyla daugių daugiausia iki vidurinio vandens sluoksnio. Taigi lydekų reikia ieškoti gyliuose. Norint pasiekti tokius gylius (turiu minty 15 – 40 metrų, pavyzdžiui giliausia Didžiulio (Daugų) ežero vieta, ties kuria man teko praplaukti buvo 45 metrai) žvejybai galima naudoti kelis būdus: didelius riperius su labai sunkiomis (40 – 80 gramų) galvomis, labai giliai neriančius voblerius (pvz Rapala DTD ar Sebile Koolle Minnow), pagilintojus/downringerius prie jų kabinant vidutinių dydžių voblerius.
Taigi savaitgalio žvejybą paskiriam didelėms lydekoms dideliais masalais dideliame (12,9 kv. km, giliausia vieta 15 metrų) ežere. Ekipiruotė: pvc valtis (Brig), Honda 2,3 benzininis motoras, echolotas ir pasirinktų didelių masalų komplektas.
Beje, tas pats didžiausias – lydekos imitacija yra ištrauktas Daugų ežere – matyt kažkoks žvejys buvo įkirtęs padorų laimikį, nesuvaldė ir nutraukė su visu valu. Beje, įdomus sutapimas, kad bent dvi apkandžiotas lydekas (apie 1,5 kilogramo svorio) taip pat pagavau toje pačioje vietoje, kur buvo ištraukta ši ,,malka“. Kokią išvadą galima daryti? Taip, ten gyvena TA, o gal KELIOS TOS SVAJONIŲ LYDEKOS. Taigi mano kolega neblogai pažįsta šį ežerą – čia yra keletas kalnų, kuriuos nusprendžiame patikrinti. Beje, pradžioj plaukiat link jų, tikriname skardžius, tikėdamiesi, kad kokia lydeka iš pat ryto bus atėjus papusryčiauti į sėklesnes vietas. Tačiau čia jų nerandame. Traukiame žvejoti ant gylių. Laikome apie 10 metrų. Plaukiam link minėtų kalnelių. Aš reguliariai keičiu vieną masalą kitu, tikėdamasis rasti tinkamą šios dienos lydekų maisto racionui. Kolega visą žvejybą užsispyrusiai dirba su vienu ir tuo pačiu – lydekos imitacija su ilga uodega. Povandeninius kalnelius tikriname vieną po kito po kelis kartus – ir apmėtome ir pravelkame. Tačiau deja, deja nesėkmingai. Galop nusprendžiame apiplaukti visą ežerą palei skardžius tikėdamiesi čia sutikti kokią atsitiktinę, vertą dėmesio priešininkę. Apiplaukiame velkiaudami apie 12 – 15 kilometrų, bet veltui. Šios dienos žvejyba nesėkminga – nepagavom nė vienos lydekos ir mitą, kad didelės lydekos kimba ant didelių masalų sugriovėme. Arba paprasčiausiai lydekos buvo išėjusios pagerbti savo velionių giminaičių, kurios garbingai atgulė ant žvejų stalo.
Beje, tas pats didžiausias – lydekos imitacija yra ištrauktas Daugų ežere – matyt kažkoks žvejys buvo įkirtęs padorų laimikį, nesuvaldė ir nutraukė su visu valu. Beje, įdomus sutapimas, kad bent dvi apkandžiotas lydekas (apie 1,5 kilogramo svorio) taip pat pagavau toje pačioje vietoje, kur buvo ištraukta ši ,,malka“. Kokią išvadą galima daryti? Taip, ten gyvena TA, o gal KELIOS TOS SVAJONIŲ LYDEKOS. Taigi mano kolega neblogai pažįsta šį ežerą – čia yra keletas kalnų, kuriuos nusprendžiame patikrinti. Beje, pradžioj plaukiat link jų, tikriname skardžius, tikėdamiesi, kad kokia lydeka iš pat ryto bus atėjus papusryčiauti į sėklesnes vietas. Tačiau čia jų nerandame. Traukiame žvejoti ant gylių. Laikome apie 10 metrų. Plaukiam link minėtų kalnelių. Aš reguliariai keičiu vieną masalą kitu, tikėdamasis rasti tinkamą šios dienos lydekų maisto racionui. Kolega visą žvejybą užsispyrusiai dirba su vienu ir tuo pačiu – lydekos imitacija su ilga uodega. Povandeninius kalnelius tikriname vieną po kito po kelis kartus – ir apmėtome ir pravelkame. Tačiau deja, deja nesėkmingai. Galop nusprendžiame apiplaukti visą ežerą palei skardžius tikėdamiesi čia sutikti kokią atsitiktinę, vertą dėmesio priešininkę. Apiplaukiame velkiaudami apie 12 – 15 kilometrų, bet veltui. Šios dienos žvejyba nesėkminga – nepagavom nė vienos lydekos ir mitą, kad didelės lydekos kimba ant didelių masalų sugriovėme. Arba paprasčiausiai lydekos buvo išėjusios pagerbti savo velionių giminaičių, kurios garbingai atgulė ant žvejų stalo.