Pirmoji poledinė žūklė

Na štai, pagaliau, atėjo taip laukta žiema! Atvirojo vandens spiningavimo sezoną uždarėme. Gal ir gerai, nes šiais metais su lydekomis buvo pakankamai prastai ir dėl to, kad negalėsime gaudyti iš valčių ar nuo krantų, sakyčiau, tikrai nėra ko liūdėti – juk monotonija užknisa. Pradžioje žiemos, iki draudimo įsigaliojimo, mūsų laukia vis dar aktyviai besimaitinančios lydekos, ant pirmojo ledo galima pataikyti ir ant itin piktų ešerių gaujos. O šiaip, visą žiemą sportuosime, vaikysimės paskui dryžuotųjų būrius (kartais pravaikščiodami ir vos ne 10 kilometrų, išgręždami 50 ir daugiau ekečių) tikėdamiesi sugauti savo svajonių ešerį. Smagu! Mano tikslas pagerinti rekordą – būtinai turiu pagauti virš kilogramo dryžuotąjį. Ir tam ruošiuosi skirti tikrai ne mažiau laiko nei kitais metų laikais – žvejosiu po vieną ar du kartus per savaitę. O dar ir atostogų metas. Tai oi, vyruti, darbo turėsi. Nereikia mums Egiptų, Turkijų ar snieguotųjų kalnų – duokit galimybę pasėdėti ant ledo!     

Nuo gruodžio vidurio žiema parodė tikrąjį savo veidą. Šaltukas spustelėjo vietomis ir iki 15 ar net 20 laipsnių šalčio. Ežerus tiesiog akyse stingdė ledas. Taip praktiškai per kelias dienas ant mažesnių, negilių vandens telkinių atsirado pakankamai storas ledas, ant kurio jau galima lipti ir daryti žiemos sezono atidarymą. Tą, beje, sėkmingai darė nemaža žvejų dalis. Bent jau Dzūkijoje tai tikrai. Rezultatai tikrai savotiški ir stebinantys. Apžvelgiant kas vyko pastarosiomis pora savaičių galima daryti kai kurias išvadas. Kas įdomiausias lydekos buvo itin aktyvios – kai kuriuose telkiniuose kibo kaip išprotėjusios. Ir neveikė čia nei jokios mėnulio fazės, oro slėgis, vėjo kryptis ir panašūs, nemažos žvejų dalies taip įtikėti, veiksniai. Kas labiausiai mane galima sakyti šokiravo – kibo ne tuose vandens telkiniuose, kuriuose gaudo daugumas žvejų, tvirtai tikėdami, kad čia lydekų tikrai yra, jos būtinai turi būti aktyvios, kibti ir dažnai po tokių žvejybų grįždami spjaudydamiesi, be rezultatų, kaltindami aukščiau paminėtus ir dar velniai žino kokius dalykus. Šokas yra tame, kad kimba ežeriukuose ar balose, kur net minties nėra, kad ten gali veistis kažkokia rimtesnė žuvis. Patikėkit manimi, tokių telkinių tikrai yra. Ir jie gali būti visai šalia jūsų namų. Reikia tik pakeisti savo mąstymą, pasitelkti norą ir bandyti. Kaip man papasakojo, kur, kokiais kiekiais ir dydžiais gaudo kai kurie alytiškiai, tai apstulbau ir nusprendžiau, kad aš apie žvejybą nusimanau ir žinau dar tikrai labai nedaug. Vienu žodžiu kimba balose ir ežeruose, pro kuruos kasdien pravažiuoja šimtai ar tūkstančiai mašinų, o žvejų ten galima pamatyti tik vieną ar kelis ir tai tik retkarčiais. Išvadas darykitės patys!

Bet mūsų pirmosios žiemos žvejybos tikslas – pagaudyti ne lydekų, o ešerių. Kažkaip vis tiek lydekos kiek pabodę, o žiemos žvejyba visgi asocijuojasi su ešeriais. Įrankiai jiems atnaujinti, paruošt (dar prigriebiam kelis skritulius). Tam paskyriau gerą pusdienį – perkračiau, peržiūrėjau visas meškerėles, apčiupinėjau, atnaujinau (spalvą, kablių aštrumą) kiekvieną avižėlę, išmečiau visus pernykščius valus, nusipirkau ir surišau naujus. Šiai žiemai naudosiu Salmo fluorakarboninį ir Stroft 0,1 (ant balalaikų negiliems telkiniams) ir 0,12 (didesniems gyliams) valus. Tačiau, kaip minėjau pradžioje, informacijos, kad ešeriai kažkur kibtų neturėjome. Todėl nusprendėme susirinkti ryte ir nuspręsti, kur važiuosime. Variantai keli: Vabalis, Ūdrija, Nemunas ties Darsūniškiu ir dar pora kitų. Bet ryte ties mūsų susirinkimo vieta sustoja vienas pažįstamas kolega ir papasakoja, kur traukia. Kadangi nebuvom apsisprendę, traukiame kartu su jais.

Tik prašvitus mes jau ant ledo. Ežeriukas, kuriame žvejojame, yra negilus (maksimalus gylis 3 metrai). Čia jau randame apie 20 žvejų – kas balalaikas virpina, kas skritulius ir vėliavėles užstatę stoviniuoja. Eketes gręžiame atsitiktinai. Geriausia strategija – gręži skylę, jei per 3-5 minutes nėra kibimo, gręži toliau sekančią ir taip toliau, kol surandi ,,laimingąją eketę“. Taigi po poros valandos darbo, po kelių avižėlių pakeitimo kibios eketės nesurandame – pagauname kelis mekšrus ir vieną kitą padoresnį ešeriuką. Ir staiga matome prie vienos iššovusios vėliavėles bėga kolega. Už jo kitas. Nusprendžiu nemesti darbo. Juk nelabai įdomu žiūrėti, kaip kokia šaudyklė iš po ledo ištraukiama. Po kelių minučių matau, kad kolegos dar vargsta. Ir dar po kelių girdžiu ,,gal kablį turite“. Supratau, kad čia jau bus įdomiau. Nešame kolegoms prašomą įrankį. Matau, kad lydeka sunkiai lenda, bet su kablio pagalba ji šiaip ne taip ištraukiama.
 
Dydis pakankamai įspūdingas, ne kiekvieną dieną tokią gražuolę matai. Trumpa, bet stora – ne vieną lyną ar karosą šiame ežere suvalgius. Žvejojame toliau. Ešeriai ir mekšrai nekibo, nekibo, o pakui ir visai nustojo kibę. Bet nuotaiką karts nuo karto praskaidrindavo išaunanti vėliavėlė ar nukritęs skritulys. Tiesa, žvejoti tokiomis gana sudėtinomis sąlygomis, kai spaudžia 15-17 laipsnių šaltukas, gana sudėtinga, nes eketės užšąla per pusę minutės. Taigi ir eketes nuolat reikėdavo prižiūrėti. O kuri pasimiršdavo, iš karto atsirasdavo problema – valas prišaldavo ir lydeka pradėdavusi užkandžiauti mekšriuku ar ešeriuku, pajutusi pasipriešinimą staigiai jį išspjaudavo.

1 – per nugarą (easant aktyviam kibimui)                                               4 – per žiaunas pravertu pavadėliu ir prie nugaros
2 – per žiaunas (esant silpnam kibimui)                                                   pritvirtintu kabliu ir už lūpų bei nugara pritvirtintais
3 – dviejų kabliukų fiksavimas (esant silpnam kibimui)                       kabliais  (gaudymui srovėje)

Įsidienojus suskaičiavome, kad per visus žvejus buvo pagautos 7 lydekos. Be to, dar buvo keli kibimai, kai nutraukdavo ar gerokai apkandžiodavo masalus. Kadangi ešeriai nekibo, nusprendėme dar aplankyti Nemuną ties Darsūniškiu. Tiek kanalus tiek ir pačią upę randame pilnai užšalusius. Ledo storis

10-12 centimetrų. Žvejų nedaug – vos pora sėdi kanaluose (prigaudę krūvą dyglių ir mikroskopinių ešeriukų) ir dar keli tolumoje ties krantu. Suprantame, kad šiandien čia taip pat kibimo nerasta. Šiose vietose geriausiai kimba tada, kai kanalus užtraukia pirmasis ledas, o Nemunas dar lieka atviras. Tada žuvys kažkodėl sueina būtent į kanalus ir kimba pakankamai aktyviai. Tad traukiame į kitą Nemuno pusę, kur spalio viduryje čia bežvejodamas buvau užtikęs nemažus žuvų būrius.
 
Išgręžėm gal 10 ekečių, bet kibimo nesulaukiame. Traukiame kelis šimtus metrų į kitą pusę, kur netoli kranto matome prigręžiota daug skylių. Ir čia pagaliau surandame kibias eketes. Iš pradžių kibo šimtgraminiai ešeriukai, po to iežgės, o po to dar didesni ešeriai. Tiesa, laiko iki sutemos buvo likę labai nedaug. Tad ir itin pasidžiaugti nelabai suspėjame. Bet mes čia tikrai dar šią žiemą čia sugrįšime!