Rudeniniai Kuršių Marių ešeriai

       Gavę patikimų žinių, kad Kuršių Mariose sukilę ešeriai (prieš kelias dienas kolegos buvo nulėkę, tai pagavo po keliasdešimt dryžuotųjų, o ir svoriai pakankamai įspūdingi – didžiausi siekė 1,5 kg), susiruošėme į rudeninę jų medžioklę. Naktį pasileidome į tolimą kelionę. Iki Marių visgi 300 kilometrų. Oras nelabai pradžiugino. Kelias paras vyravęs ramus, saulėtas oras staiga pasikeitė į lietingą, su žaibais.   Tas, aišku, nedžiugino. Pusiaukelėj, pradėjus pilti, kaip iš kibiro, ėmė net kilti rimtų abejonių ar nevertėtų grįžti namolio. Tačiau, prisiminus tą įspūdingą pavasarinę kuršmarinių ešerių žvejybą ir prisiklausę kolegų, buvusių čia prieš kelias dienas, pasakojimų, (http://www.spiningavimas.lt/dienorastis/ ,,Fantastiškai beprotiška ešerių žūklė”) noras dar kartą patirti tokius įspūdžius nugalėjo ir kelionę tęsėme toliau. 6 val privažiuojame Rusnės uostelį ir su šauniuoju kapitonu Silvestru išplaukiame ešerių medžioklėn. 
Po valandos plaukimo leidžiam inkarą taip vadinamoj Akmenyčioj, kur praeitoj žvejyboj taip gerai kibo. Traukiam savo feederius, lengvus spiningėlius. Dedam naktinius sliekus ir pirmyn. Pirmi pravedimai, deja, rezultatų nedavė. Po gero pusvalandžio tuščio darbo nutarėm pasileisti ant dreifo. Tokiu būdu sulaukiam pirmųjų, bet labai retų kibimų. Daug grybštelėjimų, tačiau rimtų pakirtimų beveik nėra. Nė vienas žvejys (beje, mūsų viso buvo aštuoni žmonės) jau sunaudojo po dėžutę naktinių sliekų, o nepagavo dar nė vieno ešerio. Labai keista. Kaip žinia slieką reikia kas kartą keisti, jei jis yra bent kiek nukąstas. Nežinau kuo tai paaiškinti, tačiau Kuršmarių ešeriui daug patrauklesnis yra, kaip dzūkai pasakytų ,,cielas“ naktinukas, o pažeistais nelabai domisi. Praėjus porai valandų dar vis nieko neturime (išskyrus kelis šimtgraminius ešeriukus). Laive po truputį ima kilt panika. Jai nuraminti kai kas imasi vaistų:) Aš pradedu eksperimentuoti – dedu mikromasalus. Neima. Dedu patikrintą ešerinę blizgute. Nepadeda. Keičiu į kelis mepsus. Nepadeda. Išgeriu 50 gr – irgi nepadeda. Ačiū dievui, kad nors oras pasikeičia į gerąją pusę – pradeda šviesti saulė, atšyla, nurimsta vėjas. Nu, tikrai pasidaro ešerinis oras. Praeina dar kelios valandos. Kliovo kaip nėra taip nėra. Žvejų matosi nemažai – gal kokia 15 įvairių tipų ir dydžių valčių. Anot kapitono Silvestro, čia nedaug, palyginus su tuo, kas dėjosi praėjusį šeštadienį, kai viso suskaičiavo net 35 laivus.
Taigi… Oras pasikeitė, o kibimas ne. Kaip buvo retas taip ir liko. Vakarop kai kurie kolegos, nusivylę tokiu prastu kibimu, visai metė žvejoti – sėdo kas prie stalo, kas į kajutę miegot, kas pas kapitoną klausyti rungtynių, kaip eilinį kartą lietuviai gauna į kaulus. Gauna, kaip ir mes šitoj žvejyboj. Nu, bet būna dienų lyg tyčia… Nėra ko norėti. Tokia jau žvejo kasdienybė – vieną dieną kimba, kitą dieną ne. O, kad daugiau būtų sėkmingų dienų…Čia jau reikia specialių žinių ir sugebėjimų arba paprasčiausios sėkmės. Susumavus dienos rezultatus ir, dėl įdomumo, atlikus svėrimus, paaiškėja, kad aš pagavau daugiausia – ,,net“ 10 ešerių, o pagal svorį likau antroje vietoje.
Bendras mano sugautų žuvų svoris 2,1 kilogramo (I vieta 2,2 kg). Didžiausią ešerį sugavo kolega Donatas – jo laimikis svėrė 420 gramų.

Antrą pagal dydį – 400gr ešerį sugavo Remigijus 
 
Beje, vakare dar užsukam į Rusnę nusipirkti šviežios, rūkytos žuvies. Pilna gražiai atrodančių karšių, skumbrių ir kitos žuvies. Tiesa, didžiųjų (2-3 kg), skaniųjų karšių neradome. Vyravo tik nedidelių – iki pusės kilogramo, dydžių leščiokai. O ir kainos pasirodė pakankamai didelės. Už nedidelį puskaršiuką prašė 8, už 300-400 gramų skumbrę 9 tautiškų. Matyt, krizės čia dar nėra. Tikėkimės ir nebus. O mes į Marias grįšime jau žiemą. Lipsime ant ledo, barškinsim velniu. Ech…
 

           

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

4 × 3 =