Vėlyvas ruduo Kauno mariose

Vėlyvas ruduo. Jau buvo dienų, kai šaltukas parodydavo savo dantis kur ne kur Dzūkijoje sukaustydamas nedidelius tvenkinius. Ech…artėja žiema. Tuoj lipsime ant ledo, žieminukėmis trauksime pirmuosius ešerius. Smagu…Na, o kol oro sąlygos pakenčiamos, kol nešąla spiningo žiedeliai ir nereikia valties stūmti per priekrančių ledą, reikia atsidžiaugti paskutinėmis atvirojo vandens sezono žvejybų akimirkomis.    
Pasižiūrėjęs oro prognozes, kurios sekmadieniui prognozavo ramų orą, nusprendžiu traukti į Kauno marias. Visgi reikia naudotis proga – tokiu oru vienas malonumas čia plaukioti – graži gamta, didelė žuvų įvairovė (aišku, be juodų brakonierių ir ale ,,verslininkų“ darbelių, jų čia būtų kur kas daugiau). Yra tikimybė suvilioti ir lydeką ir starkį ir padoresnį ešerioką. Yra tekę žvejoti Kauno mariose pučiant dideliam vėjui, lyjant lietui, tai galiu pasakyti, kad ne žvejyba, o tikra kankynė. Esant tokiom oro sąlygoms geriau pasieškoti kituose telkiniuose ramių užutekių, kur mažesnis vėjas, ir ramiai sau pažvejoti. Taigi prie Marių atsiduriu ganėtinai vėlai – apie dešimtą valandą (čia kaltas vakarykštis dukters gimtadienis). Sinoptikai orą buvo nuspėję visiškai tiksliai – vandens paviršius lyg veidrodis – absoliuti ramuma. Tokiu oru dažnai būną suaktyvėję ešeriai – bandysiu ir juos vilioti. Nustebina tai, kad be manęs taip vėlai kraustėsi dar kelios valtys (iš viso tą dieną suskaičiavau apie 15). Pagalvoju, gal visgi teisinga ta teorija, kad rudenį lydekos geriausiai kimba apie pietus ir vėliau. Susikraunu mantą ir pirmyn.

Kiek teko girdėti iš kolegų paskutinių žvejybų įvairiuose vandens telkiniuose ir ypatingai Nemune ir Kauno mariose, didžioji dalis lydekų buvo sugaudyta ant voblerių. Taigi šios dienos pagrindinis ginklas – vobleriai. Dėl spalvos, kaip žinia, tokiu oru margašonės labiausiai mėgsta neišaukiančių spalvų masalus – vyrauja natūralios ir tamsesnės. Ant vieno spiningo dedu Rapala shad rap (natūrlios saplvos su žalsvais dryžiais ant nugaros) ant kito Strike Pro raudongalvis ir pirmyn. Nutariu šukuoti vidutinius 5-7 metrų gylius. Kas buvęs tose vietose, žino, kad dugno reljefas ten ypatingas – labai daug kalniukų, didelių dugno perkritimų, ilgų gilių duobių ir t.t. Atrodytų, kad ten eina ne viena, o kelios vagos. Vienu žodžiu tikrai įdomu – žuviai yra daug vietų, kur gali pasislėpti, o spiningautojams daug darbo ir kantrybės, kol perpranta Marių subtilybes, kol sugeba surasti, kur laikosi žuvis.  
Valanda, dvi plaukimo nieko neduoda. Echolotas žuvies rodo labai mažai – tik kur ne kur ties vagos skardžiais. Tada bandau plaukti per įvairius gylius, norėdamas suprasti, kur tą dieną slepiasi žuvis – priekrantėse ar giliai vagoj. Vienoj vietoj (apie 14 metrų gylyje) užtinku žuvų būrį. Kad ten jų yra išduoda į paviršių kylantys burbulai – gal kokie karpiai ar kita didesnė žuvis knisasi po dugną. Jei būčiau pasiėmęs žieminukę su dzikais ir matiliais, būtų įdomu pabandyti juos pagaudyti. Bet diena trumpa ir nėr kada mėtytis. Tačiau lydekos kibti nenori. Traukiu lengva feederiuka su mikromasalų sistemomis – ties kalniukai ir įlankėlėmis bandau ieškoti ešerių, bet ir jie kažkur išsislapstę. Nu, kas belieka – dedu visas tris meškeres į stovą ir nutariu plaukt, sukt kilometrus ir ieškoti atsitiktinės lydekos.
 
Prisimenu, kad prieš mėnesį ties viena sala, esančia beveik Marių viduryje, buvau pagavęs apie du kilogramus sveriančia margašonę http://www.spiningavimas.lt/zukle/pirma-rudens-zvejyba.html . Traukiu ten. Dugnas ties ta sala labai įdomus – jau kokia už 5 – 7 metrų nuo nendrių linijos staigus pagilėjimas iki 5 metrų, tada nuosekliai gilėja iki 9 metrų ir staigiai kyla iki 3 metrų. Atrodytų, kad vaga čia eitų, nors iš tikrųjų ji yra toli ties kitu krantu. Taigi šukuoju tą priekrantę ties viena tos salos puse. Vienas pravedimas – tuščia, antras trečias – tuščia. Tada bandau apmėtyti su raudongalviu riperiu – irgi tuščia. Nusprendžiu plaukti į kitą vietą – vėl dedu voblerius, kuriais pradėjau žvejybą, pasiruošiu pietų stalą (kol plauksiu, galvoju, pavalgysiu) ir pradedu plaukti. Dedu pirmą kąsnį į burną ir… sulinksta spiningas. Va čia taip dažniausiai ir atsitinka – kai mažiausiai tikiesi, kai kažką ne į temą darai (pvz valgai, kalbiesi telefonu ar lengviniesi atsistojęs). Jaučiu seka anos, ką žvejys veikia ir taiko momentą, kada griebti masalą. Taigi lydeka susigundo raudongalviu vobleriu, kuriuo aš taip tikėjau visą šią žvejybą. Lydekaitė nedidelė, apie du kilogramus. Ale vis tiek smagu pasitampyti, pažaisti, pajausti malonumą, gauti adrenalino, nors ir nedidelę, bet dozę.
 

Beje, lydeka užkibo 12.40 h. Vadinasi teorija apie pietinį lydekų suaktyvėjimą pasitvirtino. Tik gaila, kad nesitvirtino kita teorija – apie popietinį kibimą, nes nieko daugiau nepagavau. Bet apžvelgus kitų žvejų, kuriuos teko matyti gaudant ir pabendrauti, rezultatus, mano žvejyba viena sėkmingesnių, nes dauguma nepagavo nieko. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad daugumą jų laikėsi kitos taktikos – visą dieną ,,drožė“ vieną nedidelį pasirinktą plotą. Taigi oras nuostabus, gamta graži, laimikis yra, smegenys prapūstos – galima šią žvejybą užskaityti, kaip sėkmingą.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

ten + seventeen =