Ne pirmus metus gaudydamas stintas padariau keleta išvadų kuriomis norėčiau pasidalinti. Viskas, ką rašysiu taikyta tada, kai nebuvo masinio kibimo, nes kai stinta “eina”, tuomet nebereikia labai ir stengtis, tik spėk traukt… Gal kažkas mane stipriai sukritikuos, gal pritars, bet tiesiog rašau savo asmeninius pastebėjimus ir pamąstymus, kurie tikiuosi kažkam pravers. Stintos reikia ieškoti
Iš patyrusių žemaitijos žvejų esu nekart girdėjęs, kad stintos turi savo takus, plaukia neplačiomis juostomis, o ne apskritu būriu. Esą tai pastebima ištraukus ilgą tinklą. Vienose vietose stintų prilindę tirštai, kitose beveik tuščia, kitose vėl tirštai. Nežinau kiek tame tiesos, tačiau esu kažką panašaus pastebėjęs ir pats. Jei prieš tai kibusiose eketėse nustoja kibimas, tada paeidavau nuo tos eketės netoli tai į vieną pusę, jei ne – į kitą. Dažniausiai pavykdavo surasti kur pasisukęs tas “takas”. Manau jei stintos plauktu padrikais būriais, ieškot reikėtų kurkas toliau, o ne kelesdešimt metrų į šoną. Tačiau gal čia tik man taip sutapdavo, gal jokių takų ir nėra…
Butina šviesti
Neperseniausiai žvejai dar diskutuodavo, ar švietimas į eketę ar net po ledu naudos duoda ar ne. Dabar abejojančių liko nebedaug. Šviesti reikia. Tačiau jei šviečiu į tapačią eketę kur gaudau – kimba prasčiau. Manau priežastis gan paprasta- sargelis, meškerėlė juda, “mėto” šešėlius, šviesa nėra pastovi, kas baido žuvis. Beto, esu pastebėjęs, kad geriausiai kimba ten, kur baigiasi apšviečiamo ploto ribos. Manau taip yra todėl, kad tamsesnėje vietoje geriau išryškėja fosforinės avižos, tačiau dar yra šiek tiek šviesos joms “įkrauti”.
“Ant svetimo apšvietimo stintos nepagausi..”
Kaikurie žvejai pamatę, kad kažkas “lupa” nors aplinkiniams nelabai sękasi stengiasi bet kokiais būdais gręžti kuo arčiau, tačiau jiems visvien nepradeda kibti (nebent esi tiek įžulus, kad gręši priepat kaimynų prožektoriaus).
Manau taip lipti ant sprando yra didelė klaida,o reikėtų daryti visiškai priešingai: paeiti toliau, rasti perspektyvia vietelę ir susikurti tarsi savo oazę. Čia manau sužaidžia įgimtas bandos jausmas, kuris būdingas daugumai gyvų padarų. Juk žmogus, pamatęs eilę prie kioskelio,ar kito objekto susimasto “ko jiem čia visi renkas, gal ka dykai dalina?” taip ir su stinta- burys sukiojasi apšviestame plote, tuom traukdamas pro šalį plaukiančias gentaines, kurios pakeliui nelabai į ką kitką kreipia dėmesį.
Sistemėlės ir avižos
Avižėles renkuosi su kuo mažesniu “burbulu” ir ant ilgesnio kotelio. Kai kimba labai silpnai, stinta tikrai nepakęs, kai atsargiai bandant atkąsti porcijos, šviečiantis burbulas ima daužytis per galvą. Tai dažnai matosi, kai viena ar du kartus nedrasiai palinksta sargelis, bet daugiau nei krust.
Nei žvyno jums!
Algelys
Iš patyrusių žemaitijos žvejų esu nekart girdėjęs, kad stintos turi savo takus, plaukia neplačiomis juostomis, o ne apskritu būriu. Esą tai pastebima ištraukus ilgą tinklą. Vienose vietose stintų prilindę tirštai, kitose beveik tuščia, kitose vėl tirštai. Nežinau kiek tame tiesos, tačiau esu kažką panašaus pastebėjęs ir pats. Jei prieš tai kibusiose eketėse nustoja kibimas, tada paeidavau nuo tos eketės netoli tai į vieną pusę, jei ne – į kitą. Dažniausiai pavykdavo surasti kur pasisukęs tas “takas”. Manau jei stintos plauktu padrikais būriais, ieškot reikėtų kurkas toliau, o ne kelesdešimt metrų į šoną. Tačiau gal čia tik man taip sutapdavo, gal jokių takų ir nėra…
Butina šviesti
Neperseniausiai žvejai dar diskutuodavo, ar švietimas į eketę ar net po ledu naudos duoda ar ne. Dabar abejojančių liko nebedaug. Šviesti reikia. Tačiau jei šviečiu į tapačią eketę kur gaudau – kimba prasčiau. Manau priežastis gan paprasta- sargelis, meškerėlė juda, “mėto” šešėlius, šviesa nėra pastovi, kas baido žuvis. Beto, esu pastebėjęs, kad geriausiai kimba ten, kur baigiasi apšviečiamo ploto ribos. Manau taip yra todėl, kad tamsesnėje vietoje geriau išryškėja fosforinės avižos, tačiau dar yra šiek tiek šviesos joms “įkrauti”.
“Ant svetimo apšvietimo stintos nepagausi..”
Kaikurie žvejai pamatę, kad kažkas “lupa” nors aplinkiniams nelabai sękasi stengiasi bet kokiais būdais gręžti kuo arčiau, tačiau jiems visvien nepradeda kibti (nebent esi tiek įžulus, kad gręši priepat kaimynų prožektoriaus).
Manau taip lipti ant sprando yra didelė klaida,o reikėtų daryti visiškai priešingai: paeiti toliau, rasti perspektyvia vietelę ir susikurti tarsi savo oazę. Čia manau sužaidžia įgimtas bandos jausmas, kuris būdingas daugumai gyvų padarų. Juk žmogus, pamatęs eilę prie kioskelio,ar kito objekto susimasto “ko jiem čia visi renkas, gal ka dykai dalina?” taip ir su stinta- burys sukiojasi apšviestame plote, tuom traukdamas pro šalį plaukiančias gentaines, kurios pakeliui nelabai į ką kitką kreipia dėmesį.
Sistemėlės ir avižos
Avižėles renkuosi su kuo mažesniu “burbulu” ir ant ilgesnio kotelio. Kai kimba labai silpnai, stinta tikrai nepakęs, kai atsargiai bandant atkąsti porcijos, šviečiantis burbulas ima daužytis per galvą. Tai dažnai matosi, kai viena ar du kartus nedrasiai palinksta sargelis, bet daugiau nei krust.
Nei žvyno jums!
Algelys