Žada pjaustyti mėgėjų tinklus

Šią savaitę Seimo Aplinkos apsaugos komitetas svarstė Mėgėjiškos žūklės įstatymo projektą. Vienas iš opiausių nagrinėjamų klausimų buvo prekybos tinkliniais žvejybos įrankiais ribojimas. Pasak tokio siūlymo iniciatorių, nereguliuojama žvejyba tinkliniais įrankiais yra viena iš svarbiausių brakonieriavimo ir žuvų išteklių mažėjimo priežasčių.

Įstatymų keblumai

Mėgėjiškos žūklės įstatymo projekto 3 straipsnio 3 dalies 3 punkte buvo siekiama nustatyti, kad Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija numato prekybos tinkliniais ne mėgėjų žvejybos įrankiais tvarką, vykdo tinklinių ne mėgėjų žvejybos įrankių apyvartos kontrolę, išduoda leidimus gaminti, realizuoti, įsigyti tinklinius ne mėgėjų žvejybos įrankius. Šiam siūlymui pritarta iš dalies, nes Aplinkos komiteto posėdyje buvo pasiūlyta atkreipti dėmesį į tai, kad priimant šią projekto nuostatą įgyvendinančius teisės aktus turi būti atsižvelgiama į tai, jog nacionalinės priemonės, sudarančios kiekybinius prekybos apribojimus arba galinčios tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai kliudyti vidaus prekybai Europos Bendrijoje, gali būti traktuojamos kaip kliūtis laisvam prekių judėjimui.


Tokius ribojimus draudžia Europos Bendrijos sutarties 28 straipsnio (Valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami kiekybiniai eksporto apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės) nuostatos. Tačiau tos pačios Europos Bendrijos sutarties 


30 straipsnyje teigiama, kad 28 straipsnio nuostatos nekliudo taikyti prekių importo, eksporto, tranzito draudimų ar apribojimų, jei jie yra pateisinami visuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos (…) sumetimais. Taigi, remiantis šiuo punktu, galima tikėti, kad prekybai tinkliniais žvejybos įrankiais gali būti taikomi griežti apribojimai.


Turi būti prilyginta medžioklei


„Valstiečių laikraščio“ kalbintas žvejys iš Šiaulių Mantas teigė, kad visuomenėje ši mintis sklando pakankamai seniai, tačiau neaišku, kodėl prireikė tiek daug laiko suvokti, kad tai yra rimta problema. „Norėčiau sugretinti kelias panašias sritis – žvejybą, povandeninę medžioklę ir įprastą medžioklę. Visos šios sritys panašios vienu požiūriu – mūsų gamtos išteklių naikinimu ne siekiant išgyventi, o pramogaujant“, – svarstė žvejys iš Šiaulių.


Pasak pašnekovo, visos šios pramogos vienodos, tad neaišku, kodėl skiriasi teisinis jų reguliavimas. „Medžiotojai nekelia problemų, kai, norėdami įsigyti šautuvą, turi gauti leidimą, nors povandeninės medžioklės mėgėjui tereikia turėti pinigų ir jis gali šaudyti į sveikatą. Toks pats modelis tinka ir medžioklėje naudojamiems spąstams bei žvejybos tinklams“, – argumentus dėstė Mantas. Žmogus, norintis įsigyti spąstus, privalo turėti medžiotojo pažymėjimą, o norint įsigyti tinklą pakanka pinigų. 


„Jei medžioklės įrankių registravimas atrodo visiškai logiškas, turėtume registruoti ir povandenininkų ginklus bei žvejų tinklus“, – teigė „Valstiečių laikraščio“ pašnekovas.

Žvejyba tinklais – ne žvejyba


„Nemanau, kad žuvų gaudymą tinklais apskritai galima vadinti žvejyba. Tai vienareikšmiškai brakonieriavimas, o žmonės, tuo užsiimantys, tikrai nėra žvejai“, – teigė kitas „Valstiečių laikraščio“ pašnekovas, spiningavimas.lt klubo narys Gytis.


Dažniausiai spiningaujantis vyras pripažino, kad beveik kas trečią kartą žvejojant tenka užkabinti tinklus. „Baisiausia tai, kad dauguma tinklų brakonierių būna palikti likimo valiai, o juose gausu pūvančios žuvies“, – atviravo pašnekovas. Pasak jo, taip nutinka todėl, kad dabar beveik visi tinklai gaminami ne iš natūralių, o iš sintetinių medžiagų, kurios vandenyje nesunyksta. „Toks paliktas tinklas tampa mirties spąstais ne tik žuvims, bet ir paukščiams“, – apgailestavo pokalbininkas.
Gyčio teigimu, rinkoje esantys valo tinklai yra santykinai pigūs, todėl brakonieriai net nesivargina jų ieškoti ar ištraukti. „Praradę tinklą jie paprasčiausiai nukeliauja į turgų ar žvejybos įrankių parduotuvę ir nusiperka naują. Taip ežerai vis labiau „apauga“ tinklais“, – pasakojo žvejys.
Šiaulietis Mantas teigė, kad tinklus dažniausiai meta netoliese vandens telkinių gyvenantys žmonės, kurie neretai nesupranta, kodėl to neturėtų daryti, nes jų tėvai ir seneliai taip darydavo.

„Valstiečių laikraštis“

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

5 + 16 =