Didelės lydekos paieškoje. Lydekų būriai

Dar tais laikais, kai tik pradėjom gaudyti daugiau, nei vieną lydeką, o tai buvo pakankamai seniai ir sekdavosi tai mums oi kaip sunkiai, mums karts nuo karto kildavo įtarimas, kad lydeka – gaujos žuvis. Tik paskui, kai tai įsisąmoninome, mes pradėjome naudotis tuo, kad margašonės laikosi būriais, ir mūsų rezultatai ženkliai pagerėjo.  
Koks kiekis lydekų gali susirinkti vienoje vietoje? Tiesą sakant niekas niekada to ir neskaičiavo. Tačiau daug kam yra pasisekę pagauti nemažai lydekų iš vieno ploto. Todėl galima tvirtinti, kad dantytųjų būriai gali būti itin skaitlingi.
Vieną kartą vidury lapkričio Volgos žemupyje aš papuoliau ant tokio lydekų ,,žoro“, kai trijų ar keturių dienų bėgyje keletas spiningautojų bendroje sumoje pagavo beveik 1000 lydekų. Tai vyko ne daugiau kilometro ilgio ir trijų keturių šimtų metrų pločio atkarpoje.
Kokiu metų laiku lydekos susirenka į gaujas? Margašonės niekada nesilaiko po vieną. Praėjusių metų gegužės viduryje žvejojome Volgos deltoje, kai vanduo buvo šiek tiek apkritęs ir drumstas. Visą dieną tuščiai pražvejojome. Mūsų kolegos pasakojo, kad čia jie puikiai gaudė paskutinių kelių savaičių bėgyje, o mums nekibo. Tačiau nusprendę pakeisti vietą ir pavažiavus 30-40 kilometrų žemiau upe, kur vanduo buvo daug skaidresnis, mes puikiausiai aptikome lydekų būrius ir puikiai pažvejojome. Vadinasi margašonės niekur nedingo, tik paprasčiausiai pakeitė savo buvimo vietą.
Ką reiškia lydekų būriai? Kaip tai atrodo? Paskutinėmis birželio dienomis skaidriuose Baikalo vandenyse galima stebėti įdomius reiškinius – 3 – 4 metrų gylyje dažnai galima pamatyti lydekas, kurios būna viena šalia kitos ir niekada nenutolsta viena nuo kitos daugiau kaip per pusantro savo korpuso. Stovėdamas valtyje aš galėjau lengvai suskaičiuoti daugiau kaip dešimt dantytųjų ir, tarp kitko, jos buvo skirtingų dydžių. Lydekos nuolat judėjo iš vieno vietos į kitą. O atrodė visa tai taip: margašonė lėtai perplaukia netoli dugno nuo vienos slėptuvės prie kitos. Joje pabūna nuo kelių sekundžių iki minutės ir traukia į kitą vietą – į žoles ar už akmenų. O į ką tik atsilaisvinusią vietą atplaukia kitą lydeka. Ir, nesvarbu ar lydeka keisdavo savo buvimo vietą ar tykodavo pasaloje, mano siūlomą masalą griebdavo visada.  
Kuo didesnė lydekų koncentracija tuo geriau kimba? Daugeliu atveju – taip. Aš pasakyčiau, kad vien tik pataikymas ant tokių lydekų susibūrimų garantuoja gerą kibimą ir kaip minimum 5 kilogramų ,,prizą“. Čia netgi nėra apie ką svarstyti, svarbiausia susivokti ir priiminėti sprendimus bei veikti kaip galima greičiau, kol lydekų būrys nepasitraukė. Nors būna atvejų, kai lydekos ,,užstringa“ vienoje vietoje mėnesiui ir daugiau. Kitais atvejais jos užsibūna tik vieną dieną.
Kur pasitraukia lydekos? Skirtingais metų laikais tos pačios lydekos gyvena skirtingose vandens telkinio vietose. Ir atstumas tarp jų gegužę, rugpjūtį ir lapkritį gali skirtis dešimtimis kilometrų. Jei, pavyzdžiui Okos upėje ties Ežerų miestu liepą margašonės kimba kuo puikiausiai, tai lapkritį jų jau reikia ieškoti ties Kaširo arba Kolomnos gyvenvietėmis, esančiomis už 30 kilometrų skirtingose pusėse.
Jei lydekos laikosi būriais, tai kibti turi ištisus metus? Ne, neturi. Jei margašonių gauja atėjo į kažkurią tai vietą žiemoti, tai lapkritį ji dar maitinasi, o štai gruodį jau nustoja kibti. Viskas priklauso nuo gamtos sąlygų ir vandens temperatūros.
Veiksniai? Na, pavyzdžiui, pirmas ledas – tai jau įvykis. Štai sustoja Okos upė – galima statyti skritulius tose vietose, kur lydekos gerai kibo vėlyvą rudenį ir patikrinti ar dar tebesilaiko lydekos būriais ar ne. Galvoju, kad dauguma jūsų tai yra darę. Ir ne kartą. Rezultatus patys žinote.
 
“Российская охотничья газета” 2007 Мусса Шулюмов
 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

3 × two =