Kūdos baltarusių lydekos

Po ne itin sėkmingų paskutinių kelių žvejybų Lietuvos didžiuose telkiniuose – Dusioje, Metely, Kauno Mariose, Nemune, nusprendėme ieškoti slaptų, toli nuo didžiųjų miestų ir dėl to mažai kieno lankomuose ežeruose. Tikimės, kad tokiuose telkiniuose žuvų populiacija bus kur kas didesnė, nei ,,nudrožtuose“. Tačiau, kita vertus, tokiuose užkampiuose, kai yra mažai akių, vietiniai gyventojai mėgsta, švelniai tariant, pasavivaliauti – dažnai užmesti kokį tinklą ar kitą nelegalų žvejybos įrankį ar trinktelti vargšes žuveles elektra. 
Taigi aklai ieškoti nesinorėjo. Todėl pajungėme savo informacinius kanalus tai yra perkalbėjom su savo kolegomis žvejais kas ką žino, kas ką girdėjo, kas kur buvo. Viską apibendrinę pasirinkome nedidelį ežerą, tiksliau užtvenktą upę Baltarusijos pasienyje. Pagal surinktą informaciją ežeras gana ilgas – virš 6 kilometrų ilgio, tačiau seklus – giliausia vieta nesiekia nei trijų metrų. Prisipažinsiu, kad tokių negilių ežeriukų nelabai mėgstu, jie dažnai būna apžėlę įvairia augmenija, daug įvairių kliuvinių, o ir turimi įrankiai, masalų dydžiai bei svoriai pritaikyti dideliems, giliems vandens telkiniams.
Sekliuose ežeruose dažniausiai nebūna ženklių skardžių, gilesnių duobių. Lydekos čia slepiasi žolėse, už nuvirtusių medžių ar kitų povandeninių kliuvinių. Todėl reikia atitinkamai parinkti masalus – negiliai neriantys minnow tipo vobleriai, riperiai su labai lengvais 2–6 gramų galvakabliais, nedidelės 1-2 numerio sukriukės. Aišku, pasitelkus fantaziją ir plačiau atidarius piniginę galima prisipirkti bei naudoti daugiau tinkamų masalų – poperių, nesikabinančių blizgių (pavyzdžiui Žilvino plačiai išreklamuotos Rapalinės, kur jis gaudė Papės ežere) ir dar n kitų.
Iš namų pajudame dar neprašvitus, užsukame pas kolegą Marių į jo žūklės parduotuvę. Kaip netipinis lietuvis, jis papasakoja, kaip surasti ežerą, kokie jo ypatumai, kur yra kibiausios vietos. Galiausiai gauname jame pasiteisinusių masalų ,,lauknešėlį“. Greitai susirandame pasienio užkardą, užsiregistruojame ir štai mes prie Baltarusijos sienos. Ežeras yra netoli jos. Pirmas įspūdis apie ežerą pakankamai savotiškas – greičiau ne ežeras, o panašiau į pelkę ar užlietas pievas ir miškus. Kaip vėliau pasakojo prie mūsų priėjęs vietinis gyventojas, mūsų antras spėjimas buvo teisingas – prieš beveik keturiasdešimt metų čia tekančią upę užtvenkė. Buvo suformuoti tvenkiniai ir įkurtas žuvininkystės ūkis. Taigi ežeras negilus, daug žolių (aišku, dabar link žiemos jos apgulę), vandenyje styro nupuvę medžiai.

Beje, vietinis teigė, kad čia žuvies nėra ir nematęs, kad kas pagautų (nors teigė, kad gyvena čia gal penkiasdešimt metų). Ech, dėde neapgausi tu mūsų taip lengvai – nesam mes naivuoliai, patikrinsim – va stovi ant kranto paruošti du 130 ir 170Ah akumuliatoriai. Išsigando žmogelis – tikriausiai pagalvojo, kad mušim elektra ir daugiau neteks jam žuvimi maitintis, nes šalia gulinčio elektrinio variklio dar per savo gyvenimą, matyt, nebuvo matęs ir nesuprato jo paskirties bei veikimo principo.   
 Suruošiam įrankius ir traukiam lydekų žūklėn. Teisingiau, pirmas etapas – susipažinimas su ežeru, o vėliau jau žvejyba. Taigi pradedam kelionę šiuo savotiškai gražiu gamtos kūriniu. Oras geras – ramus, protarpiais išlenda saulė, vos vos pučia pietvakarių vėjas. Sukam vieną kilometrą po kito, apiplaukiam kelias įlankas, iškyšulius, salą. nagrinėjam dugną. Taip beplaukiojant apie pietus kolegai bemaž vidury ežero užkimba pirmasis laimikis. Tiesa, nelegalė, po fotosesijos keliauja namo, bet vis tiek smagu.
 
Plaukiojam toliau,

pakalbinam vieną kitą brolį baltarusį gaudantį nuo kranto (čia, beje, sakė rugsėjo mėnesį buvo karšiai sukilę, tai, matyt, nuo to laiko dar vienas kitas žvejys ir užsilikęs). Sutinkam kolegų ir su tokia ekipiruote.

Tokių čia suskaičiavom gal penkis. Buvo jie pagavę kas vieną kas dvi. Per pietus vieni jau keturias turėjo. O mums nelabai sekėsi. Matyt, dar žali, nežinom šio ežero paslapčių.
Apie dvyliktą skambina Marius. Klausia, kiek jau turit. Sakom vieną, bet ir tą paleidom. Jis sako netikiu, nesąmonė – tuoj atvažiuoju, parodysiu kas kur. Po pusvalandžio jis jau pas mus laive. Kolegos įrankiai mums pasirodo savotiški – nei 2 metrų nesiekiantis kotelis (vaikiškas palyginus su mūsiškiais 2,7 ir 3 metrų), multiplikatorinė ritė. Marius iš karto rodo kryptį, kur plaukti. Po kokių dešimties minučių kibimas, lydeka valtyje.
 
Spėkit kam! Aišku, Mariui. Plaukiam toliau. Marius rodo vietą, kur turi užkibti. Ir… kibimas. Naujasis mūsų keleivis traukia savo antrą lydekaitę.

Mes su kolega Romu susižvalgom, nusprendžiam – atsitiktinumas. Plaukiojam toliau. Kibimui – minutės pertraukėlė. Mes keičiam masalus vietoj Yo-zurikų dedu riperius, paskui sukriukes ir patikrintas Jaxon lengvesnes blizges. Lyderis Yo-zuri keičia ant Sebile Magic Swimmer voblerių. Marius nurodo įlanką, į kurią reikia laikyti kursą. Plaukiant pro ją jis ištaria ,,va čia turi būti“ ir …po 3 sekundžių…Yra!

Mes su Romu nelabai norim tuo patikėti. Greičiau nenorim patikėti savo sugebėjimais nepagauti ir tokia stebuklinga Mariaus sėkme. Aš suprantu, kad nieko stebuklingo čia būti negali – imu sekti visus kolegos veiksmus – kiek užmeta, kiek išleidžia valo ir t.t. Masalai, beje, tokie patys. Viską stengiuosi kartoti. O tuo tarpu valandos bėgyje jis pagauna dar dvi ar tris margašones,
 
Romas dar vieną.

Tiesa, lydekaitės nedidelės – iki kilogramo, bet smagios. O pas mane baronka. Totali velniava. Negaliu sau atleisti tokio pralaimėjimo ir prižadu iki žiemos, nepaisant didelio atstumo ir kitų kliūčių, čia sugrįžti dar bent pora kartų, geriau pažinti ežerą ir atsigriebti.
Reziumuojant visą žvejybą, galima padaryti kelias išvadas – gerai pažinus ežerą (Marius čia, beje, gaudo jau penkeri metai) ir lydekų įpročius (laikymosi vietas, kibimo metą), turint tinkamus tam įrankius galima tikrai šauniai pažvejoti. O kas liečia žvejybos techniką, atvirai prisipažinsiu, neatradau kolegos sėkmės recepto. Teks pačiam ,,dirbti“, tobulėti ir išrasti savąją formulę.            

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

fourteen − 4 =