Kelionė po Dzūkiją

           Jau beveik įpusėjo (o gal jau ir į pabaigą, nes šią savaitę sinoptikai žada sniegą) rudeninis lydekų sezonas. Po nelabai sėkmingų žvejybų Nemune ir Kauno mariose, kai nieko nepagavome ar iškrapštėme vos po vieną lydekaitę, su kolega Tautvydu išsiruošėme į kelionę po Dzūkijos ežerus. Žvejybiniai ginklų arsenalas labai platus: spiningai, feederiai su mikromasalais, keli skrituliai, žieminiai spiningėliai su velniais, žieminės meškerėlės su avižėlėm. Šoviniai (t.y. masalai): pradedant nuo tradicinių blizgių, mepsų, voblerių baigiant …dzikais ir matiliais. Nutarėme bandyti laimę keliuose telkiniuose. Nuostabų, saulėtą, ramų rytą pasitinkame nuošaliame, miškų apaugusiame Balsio ežere. Ežeras nedidelis, tačiau gražus, visur miškai, yra neblogų vietų su gerais priėjimais prie vandens (vasarą čia būtinai reikės sugrįžti). Krito į akis labai skaidrus vanduo – dugnas matėsi net 3-4 m. gylyje. Didžiausią įspūdį paliko statūs ežero šlaitai ir skardžiai – plauki 3 m. gylyje ir staiga žiūrėk vos vos paplaukus pagilėjimas iki 7 m. Didžiausią gylis, kurį aptikome buvo 16 m, nors Vilkpedijoj nurodomas 28 m. Bent kokiu atveju toks dugno reljefas yra labai patrauklus lydekoms – jos mėgsta čia slėptis. Taigi tyrinėjame ežerą ir bandome suvilioti dantytąją. Mums vos pradėjus plaukti, kitas (beje vienintelis, be mūsų, tą dieną čia bežvejojantis) jau traukia nedidelę lydekaitę ant perlamutrinio guminuko. Mes leidžiamės tikrinti skardžius, kurie yra visai netoli (5-10 m.) nuo kranto. Iš karto dedami guminukus, paskui keičiame į sidabrines ir dryžuotas blizges. Aš bandau laimę ant nesenai įsigytų Kuusamo dryžuotų blizgiu su ,,svarovskiu“ viduje. Tikiu, kad investicijos atsipirks, nes pastarosios tikrai kokybiškai padarytos (tik gal šiek tiek jose trūksta didesnio išlenkimo t.y agresyvumo), todėl ir nepigiai kainuoja. Paskui blizges keičiame į mepsus. Mepsus į voblerius. Ir t.t ir t.t., o kibimo kaip nėra taip nėra. Bandom gaudyti apžėlusiose, negiliose įlankėlėse su nesikabinančiom ir plačiai išreklamuotom Rapala blizgutėm. Tai rezultatų neduoda. Tada aš dedu Rapala DTM, o kolega sunkią Jūratę ir pasileidžiam per vidurį ežero virš pačių didžiausių gylių. Deja, bet ir is eksperimentas nepasiteisina. Taip atėjo pietūs ir netekę vilties čia kažką pagauti skubiai, kad sutaupyti laiko, metam valtį ant stogo (beje ant stogo ragų nėra ir tai pirmas kartas, kad taip vežčiau valtį). Leidžiamės į kitą ežerą. Tikslas – Metelio ešeriai, raudės, o gal ir lydekos.
          Važiuojant skambinam kolegoms, kurie čia žvejoja jau nuo ryto – žinios nedžiuginančios – iki pietų bandė gaudyti ešerius, raudes, mekšrus – kibimas ne koks, dabar esą pradėjo velkiauti. Privažiavę ežerą matome, kad situacija čia per pastaruosius du mėnesius yra nepasikeitusi, stabili – duobė, prie duobės kokia 15 valčių. Priplaukiam prie kolegų, stojam ant skardžio, kur echolotas rodo žuvies ir…pakyla vėjas. Vėjo kryptis pati blogiausia, kokia tik žvejui gali būti – iš rytų. Tačiau neprarandame vilties ir leidžiam mepsus ir mikromasalus į darbą. Penkiolika minučių padirbėjus, ešerio nepamatom. Apsidairom, kad beveik dauguma žvejų jau išsilakstę. Mes neprarandame vilties – merkiame žiemines meškerėles. Ir ką manot! Kolega Tautvydas (beje pirmą kartą žvejojantis su žieminuke ir kurio virpinimo amplitudė apie keliasdešimt centimetrų, bet tas netrukdė jam sėkmingai žvejoti. Aišku, vėliau ją pavyko sumažinti iki kelių centimetrų) jau traukia vieną po kitą padoraus dydžio raudes ir pusiau padoraus ešeriukus.

Man irgi panašiai. Praėjus valandėlei kibimas apstoja. Aš greitai imuosi priemonių – į vandenį suleidžiu kelis kukulius pašarų ir kibimas kaipmat atsigauna. Žuvys pradeda kibti ne po vieną, dupletais ir net tripletais.

Žvejyba pasidaro visai smagi – kabliai net nespėja nusileisti, o žuvis jau užsikirtus ir belieka tik traukti. Taip besismagindami pragaudome kelias valandas. Vakarop pasidaro daug sunkiau pastebėti kibimą, nes bangos vis didėja ir didėja. Po kurio laiko nusprendžiam liautis žaisti su mailium ir bandyt pagaudyt rimtesnių laimikių. Iki sutemų dar liko pora valandų. Dedam Storm ešerių imitacijas, kuriomis mums patarė gaudyti šiame ežere. Velkam kelis šimtus metrų. Nieko. Tada keičių į anksčiau minėtą Kuusamo blizgę ir po dešimties minučių … Bac! Kibimas! Jaučiu, kad lydekaitė ne pati didžiausia – apie kilogramą. Tad ir žaist nėra ką – po keliolikos sekundžių atsiduria valtyje. Kolega taip pat dedasi blizgę. Irgi tikisi sugaut, tačiau, deja, temsta ir mes priversti traukti į krantą. Susikrovę mantą, važiuodami skambinam kitam ekipažui. Sakom tylit, neskambinat…O, pasirodo, jie veltui laiko neleido – įkirto dvi gražuoles – beveik 7 kg ir 3 kg dantytąsias. Be to dar turėjo ir vieną kibimą.


Tai taip, kad suveikė liaudies išmintis – nemesk kelio dėl takelio, tai yra, jei tikslas lydekos, tai geriau nesimėtyti, o ilgai ir kantriai ,,dirbti“!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

thirteen + thirteen =