Savaitgalis ant vandens su spiningu rankose. Sekmadienis

Po šeštadienio žvejybos ypatumų nutariau čia sugrįžti ir sekmadienį, nors žinau, kad darau nelabai gerai, nes neturėsiu laiko skirti šeimai ir žmona bus baisiai nepatenkinta. Bet kažkodėl jaučiu, kad kibimas turi būti geras. Juk ,,perspektyvias“ vietas jau žinome (aišku ieškosim, tikrinsim ir naujas), kibūs masalai irgi nustatyti. Ir svarbiausia, kad šį rudenį galima sakyti dar neturėjau ,,normalios“ (kibimo atžvilgiu) žvejybos. Ką padarysi…Reikia kažką aukoti. Padoriai išsimiegoti nelabai išeina – vis kankina mintys apie būsimą žvejybą. Planavau keltis 6 valandą ir išplaukti prašvitus 7.30. Bet biologinis žvejo laikrodis prikėlė anksčiau, nei suskambo žadintuvas – prieš penkias aš jau ant kojų, papusryčiauju, šoku į mašiną ir po šešių aš jau prie vandens. Aišku, iš šalies galėjau pasirodyti keistai – žvejys lunatikas. Bet, kaip sakoma, geriau anksčiau negu vėliau arba dar kitaip pasakius – ankstyva varna dantis rakinėja, o vėlyva akis krapštinėja (užbėgant įvykiams už akių, pasirodo, tiksliai taip ir atsitiko). Tačiau ankstyvą kėlimąsi atperka gražūs ryto vaizdai – visur ramu, žolė pasiklojusi šarma, neapsakomo tirštumo rūkas…Apima romantinės nuotaikos…Tai gi įsijungiu prožektorių, ramiai suruošiu amuniciją, pajungiu variklį ir echolotą. Dar tik septinta valanda, o aš jau plaukiu. Dar nesu pradėjęs spiningauti taip anksti. Tamsu, rūkas, kranto nesimato…Aišku, tos romantinės nuotaikos akimirksniu išsisklaidytų, jei neturėčiau echoloto su GPS – plaukiotum, kaip akla višta.
Nusprendžiu pradėti žvejybą nuo vibruojančių masalų. Visgi dar tamsu ir žuvys dar nelabai mato, o į vibraciją gali atkreipti dėmesį. Dedu Kuusamo ,,svarovskį“, ant kito spiningo voblerį. Laikau 3 – 4 metrų gylį. Ir ką jūs manot, po kokių penkiolikos minučių, dar dorai net neprašvitus kibimas ant blizgės. Parsitraukiu lydekos vaiką. Maža, bet smagu – gal tai ženklas, kad lydekos šiandien bus aktyvios. Toliau laikau kursą minėtam ruože, kur šeštadienį baigėm žvejybą ir matėm, kaip pagauna. Gyliai nedideli – 3 – 5 metrai. Vietom gerokai apaugę aukštom žolėm. Todėl dažnai tenka jas krapštyti nuo kablių. Taigi už valandėlės po kibimo, jau gerokai prašviesėjus, keičiu minėtus masalus į praėjusios dienos topinį t.y raudongalvį riperį. Šiek tiek keičiu taktiką – iš žolingos seklumos pereinu daugiau ant skardžių. Ir kaip, pasirodo, taktika pasiteisina. Matyt, šiandien dėl kažkokių priežasčių žuvis pasitraukus daugiau į gylį. Apie devintą valandą velkiaujant sulaukiu vieno kibimo po kito. Ir atkreipiau dėmesį, kad lydekaitės kibo išskirtinai tose vietose, kur ant skardžių būta didesnių žolių. Matyt, tose vietose jos slėpėsi tykodamos praplaukiančių aukų. Padarius tokią išvadą, kilo natūralus noras sustoti ir tokias vietas patikrinti jas apmėtant. Pasirodė, kad tokia taktika tikrai veiksminga – iš pradžių pagaunu apie kilogramą sveriančią lydeką, o po truputį dreifuojant įstrižai kranto, kiek tolėliau sulaukiu kito kibimo – smūgis kur kas rimtesnis, pasipriešinimas daug sunkesnis. Jaučiu, kad priešininkas bus daug galingesnis. Atleidžiu stabdį, kad lydeka nejaustų didelio pasipriešinimo ir pasiiminėtų valo tiek kiek jai reikia. Taip žaisdamas, po truputį ją ir parsitraukiu. Nu ką …normali lydeka – bus apie trijų kilogramų. Turbūt tai didžiausia mano sugauta lydeka šį rudenį,
 

Linksmai nusiteikęs tęsiu žvejyba. Atėjo vidurdienis. Apsidairau. Valčių padaugėjo. Suskaičiavau gal 7 ar 8. Tačiau, deja, kibimų smarkiai sumažėjo – per valandą sulaukdavau vos vieno. Ir kaip bebūtų keista, po rytinio ,,žoro“, kai masalus lydekos prarydavo iki pat pavadėlio, per pietus ir po pietų jų elgesys pasikeitė – jos tapo daug atsargesnės ir masalus vos grybšteldavo už uodegos ir išspjaudavo. Man dar nėra taip buvę, kad per vieną žvejybą būtų sugadinta tiek daug masalų.

Po pietų dantytosios matyt, visai atgulė pietinio pogulio – pasidarė neaktyvios ir sekančias dvi tris valandas netoli kranto pagavau tik vieną mažytę lydekaitę. Tad žvejybą galima ramia sąžine baigti. Patirta daug malonių akimirkų ir tikrai vertėjo (ir tikėsim dar vertės) čia sugrįžti. Reziumuojant – viso pagavau septynias lydekas, didžiausia apie tris kilogramus, kitos dvi apie kilogramą ir likusios mailius. Kitiems žvejams, kiek perkalbėjau, sekėsi daug prasčiau – kas nei vienos kas po vieną. Tik vienas pagyvenęs žvejys, žvejojęs su žmona, pagavo daugiau. O sako, moterys nelaimę neša…Pažiūrėjau, kad gaudo jis ant ,,teisingų“ masalų, pabendravus supratau, kad ,,rimtas“ – čia žvejoja jau daug kartų, žino kas kaip. Ir geriausias kibimas sakė buvo prieš pora savaičių. Į detales nelysim – nenoriu nei sau nei jums nervų gadinti. Kaip sakoma, tiesa (sėkmė) slypi kažkur anapus…   

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

5 × two =