Savaitgalis ant vandens su spiningu rankose. Šeštadienis

Po ilgos darbo savaitės pagaliau atėjo savaitgalis, laisvos dienos. Gaila, kad savaitgaliai šiais laikais tetrunka tik dvi dienas. Ech, galėtų būti ir ilgesni… Tikriausiai kiekvieno žvejo viena iš didžiausių svajonių – dirbti ne penkias, bet dvi dienas, o likusias prapoilsiauti tai yra pražvejoti. Taigi… Penktadienio vakaras. Vyrai skambinasi, renka informaciją, diskutuoja, kur šeštadienį traukti žvejoti. Rimtos, įdomios, intriguojančios informacijos, kuria būtų galima vadovautis ir traukti į tą vandens telkinį spiningauti, nėra. Beje, kolega Romas, kuris tapo mano šeštadienio žvejybos porininku, penktadienį visą dieną pražvejojo viename didžiausių Dzūkijos ežerų ir pasidžiaugti neturėjo kuo – praplaukiojo visą dieną, gaudė ant tikrai kibių, patikrintų ir tame ežere pasiteisinusių masalų (beje, prieš pora savaičių ant jų buvo pagauta nemažai padorių 5 – 8 kilogramus sveriančių lydekų), bet, deja, tesukrapštė tik vieną kilograminę dantytąją. Tą dieną kartu kitoje valtyje žvejojęs jo giminaitis irgi nieko nepagavo. O štai jo valtyje sėdėjęs ir galima sakyti pirmą kartą rimtai spiningauti išsiruošęs jo draugas sugebėjo pagauti net keturias visai neblogas, iki dviejų kilogramų sveriančias lydekas. Aš vadinu tai ,,naujoko sėkme“. Gi daug kam iš rimtų žvejų yra buvę tokių atsitikimų, kai jie patys rimtai pasiruošę, ilgai žvejoja, o laimikiais pasigirti negali ir ateina kažkoks žmogelis pailsėti prie vandens ir kartu ,,ant durniaus“ pažvejoti ir traukia žuvis vieną po kitą, dėdamas rimtiems žvejams ,,į vienus vartus“.
Nutariam bandyti laimę viename iš trijų didžiausių Dzūkijos ežerų (čia mįslė tiems, kas mažiau žino geografiją). Diena po visų savaitės audrų, lietų ir sniego pasitaikė tiesiog fantastiška – vėjo nėra, ežeras lygus tarsi veidrodis, ryte saulutė bando skintis kelia pro debesis, keli laipsniai šilumos. Tiesiog kurortas…Tik prašvitus, apie 7.30 leidžiu į vandenį valtį. Be mūsų dar trejetas ekipažų ruošiasi žvejybai – žvejai irgi pasiruošę rimtai – valtys, echolotai, downringeriai. Iš karto plaukia į ,,teisingas“ vietas – ten pat, kur ir mes planavom savo dienos maršrutą. Dedam ešerio, lydekos imitacijas ir pirmyn. Po gero pusvalandžio turiu nedidelės, silpnai besipriešinančios lydekos kibimą. Lydeka nedidelė, apie kilogramo, bet, kaip bebūtų, pradžia yra. Tačiau, deja deja… Sekančių kibimų tenka laukti oi kaip ilgai. Nežiūrint į tai, kad keičiam masalus labai dažnai, kad bandom gaudyti ir giliai ir sekliau – eksperimentai nesiteisina. Apie pietus nutariam plaukti link mašinų pasiimti mikromasalinių spiningų. Priplaukus prie kranto randame kitas dvi valtis. Ruošiasi namo – matyt ir jiems nekibo. Bet, staiga pamačiau, kai vienas iš žvejų nuo valties nuseginėja taip vadinamą ,,kukaną“ ir… nustėrau. Žmogelis atkabina padorių, tikrai vertų dėmesio lydekų girliandą ir ramiai, bet sunkiai kelia ją į priekabą. Manyje sumaištis – apima nervas, gi žvejojom tose pačiose vietose, nelabai tikėčiau, kad jis turėtų kažkokių stebuklingų masalų, kurių neturėtume mes. Greitai švartuojamės prie kranto ir einu paįdomauti kas kaip. Viso suskaičiuoju septynias lydekas. Pora jų traukia apie 3 kg, kitos apie 2kg. Sako pagavo ant ,,salotos“ (geltonas juoda nugara riperis). Aišku, čia kiekvienas pasilieka sau teisę meluoti ar ne, tikėti ar nelabai. O kitas jo kartu atvažiavęs kolega ir žvejojęs su kita valtis tepagavo tik vieną plėšrūnę. Ir žinok žmogau, kaip tai paaiškinti… Matyt, sėkmės dalykas…     
Pamačius tokį vaizdą greitai pamirštam visus mikromasalus ir puolam atgal į vandenį ieškoti lydekų su dvigubai didesne energija. Energijos tai daug, bet kaip padaryti, kad kibtų?! Nesiseka… Po poros valandų nutariam plaukti per visą ežerą į kitas, mums mažai žinomas, vietas. Po pietų kolega apie 5 metrų gylyje apturi gražų kibimą. Spiningas gražiai išlinksta. Pagal išlinkimą spėju, kas lydeka apie 2 kilogramų ir neapsirinku. Romas patenkintas, šypsosi – kaip tokiai prastai mūsų šios dienos žvejybai, tai visai neblogas laimikis! Atplaukus į kitą ežero galą randame čia kelias valtis. Plaukiojam, sukiojamės apie jas, nes manome, kad neveltui jos šiose vietose plaukioja. Ir iš tikrųjų, pamatome, kaip kokių dešimties minučių bėgyje dvi valtys traukia penkias nedideles lydekaites. Kai kurios pakeliui atsipurto. Mažos, bet veiksmas vis dėl to vyksta. Prasilenkiam su vienu pažystamu. Klausiam, kaip sekėsi. Sako judesys yra, bet naudos ir malonumo nedaug – per dieną pagavo tris imamas. Išsiaiškinam kaip ant ko. Dedu tą nurodytą masalą. Metimas…skanėstas nespėja nusileisti…Yra! Parsitraukiu apie kilogramo lydekaitę prie valties ir.. pokšt, kablys pasatarąjai iš dantų ir atsikabino. Kolega bando dar samčiu ją sugaudyti. Lydeka pasvyra ant graibšto krašto, pasvyruoja ir atgal į vandenį. Matyt, gimnastė buvo… Tokia linksma gaida ir baigėm šeštadienio žvejybą. Patyrėm nemažai įspūdžių, stipriai susinervinom ir nutarėm čia grįžti sekančią dieną. Negalim juk taip skaudžiai pralaimėti!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

5 + nineteen =