Žvejyba – maratonas

Vasara – atostogų metas. O kadangi atostogų negaliu išeiti nusprendžiau pasidaryti pusatostoges. Išsikraustėm su šeimyna kelioms savaitėms į kaimą. O aš, apakintas praeitos žvejybos sėkmės (žiūrėti ankstesnį straipsnį), nusprendžiau po darbų beveik kiekvieną dieną ir toliau tikrinti, tyrinėti tą įdomų Dzūkijos ežeriuką.
Įrankiai ir sistemos tos pačios – du spiningai ir vienas fyderis su mikromasaline sistema.
Masalai – iš praeitų žvejybų patirties nusprendžiau remtis geltonais arba geltona maišyta su kitomis spalvomis riperiais, blizgėmis ir mepsais.
Žvejybos būdas – velkiavimas dvejais spiningais, velkiavimas spiningu ir fyderiu, plotų apmėtymas ieškant tiek lydekų tiek ešerių.
Žvejybos vietos – kalniukai, skardžiai, palei nendrių liniją.
Birželio 30 dienos vakaras. Oras, kaip ir kelias paskutines dienas, šiltas, saulėtas, vietomis debesėliai, lengvas šiaurės rytų vėjelis. Žvejota nuo 19 iki 22 val. Pagautos trys lydekaites. Visos iki kilogramo svorio. Ešeriai kibti nenorėjo.
Liepos 1 dienos vakaras. Oro sąlygos nepakitę. Nusprendžiau valties neimti, o apmėtyti nuo lieptelių ir lengvai prieinamų vietų. Rezultatas – viena puskilogramio lydekaite ir nulis ešerių.
Liepos 2 dienos vakaras. Oras vis dar toks pats. Vienas malonumas žvejoti – atsipalaiduoji po darbų, galva praskaidrėja – ko daugiau reikia žmogui. Be to į kompaniją pasiimu dar ir savo septynmetį sūnų. Ir turiu pasakyti, kad nepasigailėjau – likau sužavėtas jo noru dirbti spiningu savarankiškai, noru tobulinti techniką (užmetimo atstumas nuo 5 metrų pradžioje žvejybos padidėjo iki 30) ir galų gale nusilengvinimu iš valties, kaip tikram senam užkietėjusiam žvejui – atsipalaidavus, nežiūrint, kad stačiai priešais yra žmonių:) Tik gaila, kad nieko nepagavo vaikinukas, kitaip jau tikrai sekančiom dienom ramybės nebūčiau turėjęs – būtų į darbą neišleidęs ir tempęs žvejoti. O tėveliui pavyko vieną lydekaitę iškrapštyti Ir, kaip pasirodė vėliau, didžiausią per visą savaitę – beveik dviejų kilogramų. Ji tūnojo nemažo skardžio viršuje, prieš pat prasidedant žolėms.  
Liepos 5 dienos ankstyvas rytas. Išsiruošiam į žvejybą dviese su tėvu. Jis, beje, užkietėjęs plūdininkas. Pradedam žvejoti 5 valandą. Pradžioje užleidžiam kelis skritulius sėklesnėse ežero vietose. Po to aš sėdu į valtį, o tėvą palieku ant liepto, kur jis jau kelias dienas tikisi sulaukti karšio kibimo. Oras pasikeitęs – ženkliai atvėsę, vanduo garuoja. Jau nuo pat aušros vėjas gerokai šiaušia vandens paviršių. Vėjo kryptis ta pati. Ne tas oras šiam ežerui. Oi ne tas… Bet viltis žvejų motina ir vis tikiesi naujų įspūdžių, kažką pagauti arba bent jau paturėti. Bet deja deja… Praplaukiojau, pravelkiavau, pramėčiau iki pat pietų ir sulaukiau tik vieno padoresnio ešerio (apie 300 gr.) kibimo ant blizgės ir kelių nedidelių jo brolių atakų ant mikromasalų. Lydekos buvo pasislėpusios ir neaktyvios. Tėvui taip pat nelabai sekėsi – pagavo kelis mekšriukus ir apie 8 valandą, kaip ranka nuėmė – daugiau nei kibio. Na ką padarysi. Svarbiausia, kad daug geriau pažinau šį ežerą ir dar kartą įrodžiau teoriją, kad šiame vandens telkinyje žuvys būna aktyvios tik saulėtomis, šiltomis, nevėjuotomis dienomis.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

3 × 2 =