Orų įtaka kibimui

…Atmosferos slėgis – viena, vėjo kryptis – antra, mėnulio fazės – trečia. Kas dar, be savo tingumo, neleidžia žvejui pagauti žuvį? Aš nuo vaikystės stebėdavau vėją ir ji praėjo vyraujant daugiausiai pietvakarių vėjui. Nuo to laiko apie orus ir vėją man žinoma praktiškai viskas…
Nuo 1986 iki 2002 metų aš vedžiau žvejybinį dienoraštį, kurio įrašais esu pasiruošęs su jumis pasidalinti. Štai, pavyzdžiui, 1997 metų rugpjūčio 4 dieną vyravo šiaurės rytų, stiprus, daugiau kaip 7 metrų per sekundę vėjas. Serpuhovskio rajone, prie Okos upės aš pagavau septynis starkius ir vieną lydeką. O sekančią dieną esant tokiom pačiom sąlygom aš nepagavau nieko. Tokiu pavyzdžių galima surasti kiek tik nori. Tik naudos iš to nedaug. Sekant dienoraščio įrašais išeitų, kad prognozuoti žuvų kibimą pagal vėjo kryptį neišeina.
O ką, jeigu paskaičiuotume, kokiai vėjo krypčiai vyraujant esame pagavę daugiausiai žuvų? Suskaičiavau visus įrašus darytus 1995 metais ir iš karto supratau, kad iš to naudos taip pat mažai. Įsivaizduokite – aš visą žiemą pražvejojau Maskvos upėje – aštuoniose skirtingose vietose vėjui pučiant šiaurės, pietryčių ir pietvakarių kryptimis. Kiekvienoje iš šių vietų vėjas pūtė man į nugarą ir, pasirodo, kad daugiausiai žuvų ir pagal svorį ir vienetais pagavau vyraujant šiauriniam vėjui. Aš to nelaukiau. Tuo labiau, kad šiaurys tais metais pūsdavo gana retai. Tada paskaičiavau, kiek žuvų skirtingose vietose buvo pagauta esant ramiam, nepastovios krypties vėjui. Pasirodo, šiaurys sugauto žuvies kiekiu buvo nepavejamas. O visas reikalas tame, kad aš sėkmingai pasirinkau žvejybos vietas ir vėjas čia buvo ne prie ko.
Bet kažkas juk turi priklausyti nuo vėjo? Atrodo, kad labai stiprus vėjas kažkur paslepia žuvis. Aš nuo vaikystės, atsimenu, nuolatos kaltindavau: vėjas tai bangos, kurios trukdo žvejoti, šoninis vėjas valtį suka – sunku plaukti, užsiinkaruoti, į batus pučia – šalta. Ir mes nieko nepagaudavome…Čia vėjas buvo kaltas, supranti…      
Atmosferos slėgis. O, tai įdomi tema. Primenu, aš dienoraštį pradėjau vesti nuo1986 metų. Slėgi stebėjau labai įdėmiai, tačiau iki 1994 metų. Reikalas tame, kad nuo 1994 metų sausio mėnesio aš nešiojau laikrodį su įtaisytu barometru. ŽK ekrane – paros slėgio grafikas t.y pažiūri vieną kartą ir matai, kas vyko su slėgiu paskutinių 12 valandų bėgyje – ar jis krenta ar išlieka pastovus. Aš viską stebėjau ir padariau daug įrašų – kaip ne kaip, o 1994 metais aš apie 300 dienų praleidau žvejyboje. 
Pradžiai, kokie dėsningumai? Deja, jokių…. Pačiu nestabiliausiu mėnesiu buvo kovas – slėgis kaitaliojosi, kaip amerikietiškuose kalneliuose: kovo 2 dieną – 762 mm ir 4 lydekos, ne mažesnės kaip 4 kilogramų kiekviena, kovo 26 dieną – 728 mm ir 54 ešeriai. Ir gaudžiau abu kartus toje pačioje vietoje! Šis pavyzdys ne išimtis, o barometro sekimo pasekmė t.y kibimo ryšys su slėgiu?
Štai labiausiai tarp žvejų paplitusi klaidinga nuomonė: ešerys būna aktyvus tada, kai kelias dienas vyravęs žemas slėgis pradeda kilti. Starkis – ešerio giminaitis irgi neabejingas slėgio kilimui. Lydeka – atvirkščiai – priskiriama, kaip žemo slėgio šalininkė. Bet… Štai tas pats 1994 kovas – 26-ios dienos, praleistos žvejyboje. Nuo 1 iki 7 dienos slėgis stabiliai aukštas, apie 760 mm. Nuo 7 iki 20-os – jis lėtai krenta iki 730 mm, link 23-ios – 750 mm, link 26-ios – 730 mm, link 31-ios slėgis vidutinis – 748 mm. O kaip žuvys? Lydekos, tarp kitko didelės lydekos buvo pagautos kovo 2 ir 4-tą – labai aukšto slėgio dienomis, esant paskutiniams šalčiams. Gal būt paskui lydekos patraukė link nerštaviečių ir dėl to iki galo mėnesio nenorėjo kibti? O gal dėl kitos priežasties? Du starkius, sveriančius po 3 kilogramus, pagavau vieną ir tą pačią kovo 24-tą dieną – slėgis labai žemas ir net nemanė kilti, o, be to, buvo dar ir stipri šlapdriba. 26-tą dieną apsiniaukę, vietomis trumpalaikis lietus, slėgis kiek aukščiau 730 mm: pagauti anksčiau paminėti 54 ešeriai, iš kurių vienas virš pusantro kilogramo! Paskutinės ketverios kovo dienos – slėgis stabilus, nuostabus, saulėtas orus, o kibimas bjaurus. Jūs patys pasižiūrėkite savo 1994 metų užrašus – pastebėsite, kad slėgių kaita didžiulė. Gal būt man paprasčiausiai sekėsi…Jūs galite man prieštarauti, kad mažuose telkiniuose ir upeliuose atmosferos slėgis įgyja visai kitą reikšmę. Bet pasakysiu jums – visa tai nesąmonė.
Praėjo kuris laikas ir aš atsirinkau kas kaip yra su tuo slėgiu. Pasirodo, kad su barometro pagalba, galima visai paprastai numatyti orus. Ypatingai žiemą. Suprantama, tam jis ir skirtas – prietaiso parodymų pokytis vos ne tuo pačiu sutampa su besikeičiančiomis oro sąlygomis. 
Jau nuo pat 1995 metų pradžios aš buvau pasiruošęs padaryti pareiškimą (jei manęs būtų paprašę), kad atmosferos slėgis žuvų kibimui jokios įtakos neturi. Ir ne gaila tų pinigų laikrodžiui – barometrui. Aš dešimt metų tuos grafikus tyrinėjau, o 2004 metais laikrodis sustojo. Mano jums patarimas – toks laikrodis nereikalingas. Pasimatavote spaudimą – jei aukštas – geriat adelfaną, jei žemas – citramonas ir kava. Ir nesitikėkite, kad tai pokštas.
Tęsiant žvejybos temą , tiksliau – gamtos kataklizmų, aš negalėjau nekreipti dėmesio į lietaus ir sniego faktorius. Jums ką, nepatinka lietus ir sniegas? Pirmiausia, kai pradedame kalbėti apie kritulius, mes iš karto prisiminame kokius tai, mūsų nuomone, ypatingus įvykius: beprotišką mekšrų kibimą, kai stipriai snigo, ar šaunią salačių žvejybą lietui lyjant. Tokių nutikimų ir mano dienoraštyje pakankamai. Aišku, ne kiekvieną kart sningant taip gerai kimba mekšrai ar ešeriai – ar tai žuvis ne ta, ar tai sninga nepakankamai stipriai, ir, gal būt, paprasčiausiai reikia sulaukti, kada mus užsnigs iki pat ausų. Hidrometeorologinė tarnyba mus gali nudžiuginti pranešdama apie artėjančias stichijas, bet nepasakys kaip su jais kovoti. O paprasčiausiai tokių orų reikia tikėtis ir būti pasiruošusiam . Susiimti vieną kartą ir pasiruošti. Tikėtis, kad debesys jus aplenks, kvaila. Su sniegu ir lietum reikia, kaip lygus su lygiu. Aišku, nieko nėra paprasčiau, kaip sukišti visus daiktus į automobilio bagažinę ir mauti namo. Aiškintis paskui su žmona, jaustis kaltam prieš katę…Ne tokie mūsų metodai, brangūs ponai.
Ką mes žinome apie rūką? Mes nežinome, o teigiame, kad, esant rūkui, žuvis nekimba iki tol, kol jis neišsisklaido. Tokiomis sąlygomis mes tikimės, kad jis kuo greičiau išsisklaidys ir žuvis ims pulti mūsų masalus. O iš tikrųjų tiek pirmą mūsų teiginį tiek, tuo labiau, antrąjį gali sukritikuoti. Kokiu pagrindu išsisklaidžius rūkui žuvys turėtų pradėti kibti? Gali kibti, o gali ir nekibti… Aš nesutinku su nuomone, kad neįmanoma pagauti žuvį esant rūkui. Štai dienoraštyje parašyta: tirštas rūkas – labai geras kibimas, lapkričio mėnesis. Čia, aišku, labai daug kas priklauso ir nuo vietos pasirinkimo. Kažkur tai artėjant rytui, prieš apgaubiant rūkui, kibimas, kaip taisyklė būna geras, o su pirma rūko banga jis gali ir apstoti, tačiau neilgam. Vis tiek teisingai pasiriktoje vietoje galima ne tik pamatyti, kaip vaikšto žuvys, bet jas ir pagauti. Ir vis dėl to rūkas tai tik laikinas nepatogumas. Nors vėlų rudenį ar žiemą rūkas gali uždengti ežerą ar upę visai dienai ir tokiu atveju išplaukti su valtimi būtų nesaugu. Rizikuojama paprasčiausiai pasiklysti arba, neduok dieve, atsitrenkti į kažką. Čia jums ne ežiuką šaukti… Ir nepamirškite pasiimti su savim liemenių!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

four × 2 =