Spalio pradžia. Kauno marios

Šių metų rudeninis lydekų gaudymo sezonas gana prieštaringas. Kaip minėjau ir ankstesniuose straipsniuose, man asmeniškai jis kardinaliai skiriasi nuo praėjusių ar užpraėjusių metų. Skirtumas lydekų laikymosi vietose ir, aišku, žūklės rezultatuose. Paskutiniais metais buvome suradę eilę dantytųjų buvimo vietų su gausia jų (ir ne tik jų, bet ir ešerių, starkių) populiacija. Kibimas minėtose vietose būdavo tiesiog fantastinis. Tačiau deja, deja… Šiemet jų ten nėra. Galbūt galima daryti ir kitas prielaidas: lydekos neaktyvios, nesimaitina (kuo nelabai tikiu žinant šių žuvų apetitą), nemokame žvejoti (pasenę, lydekoms senai jau atsibodę masalai ir tingime eksperimentuoti kitais masalais(nors jų per žvejybą pakeičiu 20-30), pravedimo būdais ir t.t.), neieškome naujų išrastų ir rinkai pateiktų masalų, kurie dantytosioms būtų naujiena ir labiau jas domintų. Galbūt dėl aktyvios žvejų verslininkų ir brakonierių veiklos sumažėjo jų populiacija. Nežinau… Bet faktai, kaip sako, bado akis – šiemet pagaunama žymiai mažiau. Gal ruduo dar neįsivažiavo ir kibimas neprasidėjo… Vienu žodžiu nebandysi, nebūsi aktyvus, neeksperimentuosi tai ir faktų nei patvirtinsi nei paneigsi.
Taigi vėl į žvejybą. Šeštadienis. Kauno marios. Gamtos sąlygos – vėjas vidutinis vakarų protarpiais pereinantis į stipresnį, apsiniaukę, naktį buvo pilnatis (čia pradedu tikrinti vieną teoriją, kaip mėnulio fazės veikia žuvų kibimą – aprašysiu praktines išvadas sekančiuose straipsniuose). Imu kolegą Tautį į kompaniją – bandysiu vadovautis jo nuorodomis, nes jis žino kai kurias Kauno Marių vietas, iš kurių per kelias paskutines žvejybas praėjusį mėnesį dar negrįžo tuščiomis. Be to, išklausiau dar kelias jo istorijas, kad buvo pasikinkę pora mamyčių (verčiant iš žvejų kalbos į lietuvių, mamytė – tai ne mažesnė, kaip 10 kg lydeka), bet, tikriausiai dėl patirties stokos (per mažas graibštas, kablio ar replių (užkabinimui už žabtų) neturėjimas, baimė imti rankomis) sutrukdė pagauti savo svajonių žuvį. Dar sakė nutraukė kelis pavadėlius ar atlenkė spyneles. Taigi intriga yra. Traukiam žvejoti.
 Išplaukiam, kaip tikri tinginiai pensininkai – apie 10 val. Anot Taučio dauguma kibimų buvo apie pietus, tad ir skubėt nėra ko. Nuplaukiam į vietą, inkaruojamės beveik viduryje marių 3-4 metrų gylyje ir į darbą leidžiame blizges (pagrinde ant jų Tautis ir sugaudė minėtas lydekas). Beje, dauguma pagautos mėtant, ne velkiaujant. Po valandos tuščio mėtymo, keičiame masalus į sukres ir riperius. Tyluma. Tada leidžiamės plaukti, velkiauti. Stengiamės plaukti palei krantus, skardžiais. Nieko. Nutariu plaukti link salos, ją apiplaukti ir grįžti į padinę žvejybos vietą, tikintis, kad po pietų lydekos ten pasirodys. Maršrutas pasirodė teisingas (lyg šešto jausmo padiktuotas), nes prie pat salos sulaukiu kibimo. Pagal meškerės išlinkimą matau, kad lydeka pusę velnio. Šiek tiek pažaidžiu, pakaifuoju ir lydeka valtyje. Dydis apie 2,5 kilogramo. Sudirbo riperis ,,estas“. Traukiam toliau ir už kelių šimtų metrų kolegai kibimas. Parėjo nedidelė apie 0,5 kg šaudykliukė, kuri paleista paūgėti susitikimui po kelių metų. Vėl inkaruojamės, vėl mėtome masalus. Netoli mūsų matome, kaip kolega traukia kelių šimtų gramų lydekioką. Ištraukia… ir maišan. Oi negražiai daro dėdė, negražiai … Taigi mūsų mėtymas nerezultatyvus. Tada vėl plaukiam bevelkiaudami apie kilometrą aukštyn. Irgi tuščiai. Taip ateina vakaras ir nusprendžiame traukti namolio. Ką padarysi… Rezultatai neįspūdingi, bet bent jau užsiregistravome – palaikėme rankose po vieną lydekaitę. Mes dar grįšim čia, kai vėjas nurims, mėnulio fazė pasikeis. Gal ir rezultatai bus kitokie.   

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

16 − 12 =